Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų.

V.Mačernis gimė 1921m. birželio 5d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Jis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. 1940m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943m. Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V.Mačernis grįžo į tėviškę ir gyveno iki 1944m.

Dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Mokydamasis universitete, aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje, literatūros vakaruose, Vilniaus universiteto literatūrinėse popietėse. II-ojo pasaulinio karo metais buvo žemaičių rašytojų sambūrio narys.

Eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes V.Mačernio kūryba tuo metu buvo populiari moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu jo poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties.

Bolševikų armijoms artėjant, V.Mačernis nusprendė trauktis į Vakarus, ir, 24-erių tesulaukęs, žuvo nuo patrankos sviedinio skeveldros prie Žemaičių Kalvarijos 1944m. spalio 7d. Palaidotas Šarnelėje.

Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos” (Roma, 1947, spaudai parengė Vytautas Saulius), „Poezija” (Čikaga, 1961 m., redagavo Kazys Bradūnas). Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje V.Mačernio kūryba giliau nebuvo tyrinėjama, nors jo eilėraščiais daugelis literatūros žinovų domėjosi, juos platino iš rankų į rankas. Pirmą kartą po karo pluoštas V. Mačernio eilėraščių čia oficialiai buvo paskelbtas tik 1966 m. – „Poezijos pavasario” almanache. Poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis” Lietuvoje išspausdinta 1970 m.

Vertingiausia Vytauto Mačernio kūrybos dalis: eilėraščių ciklas „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Juose ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo, nevilties momentai susipynę su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizacija. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas.

V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai.

„Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.

Antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra „Metų“ sonetai. V.Mačernis nespėjo jo užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendro neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Sonetai lyg papildo, praplečia, „detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus bei apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra „Vizijose“.

V.Mačernio ciklas „Songs of myself“ (Dainos apie save) giminingas su „Vizijomis“. Čia poetas perteikia savo melancholiškas nuotaikas.
Savo prozos kūriniuose V.Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Šios novelės patraukia savo novatoriškumu.

V.Mačernio straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas.

Šarnelė vizijose…

Šarnelės kaimas yra Plungės raj., 4 km nuo Žemaičių Kalvarijos. Pietvakariuose yra Šarnelės ežeras, pietuose teka Varduvos upelis. Šarnelė minima nuo 1575m., pradinė mokykla įkurta 1902 m.

Šarnelės piliakalnis – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, kasinėjant rasta I tūkstantmečiui būdingų puodų šukių ir geležies šlako. Šarnelės stovyklavietėje rastas kultūrinis vėlyvojo neolito sluoksnis..

Didžioji V.Mačernio poezijos dalis gimė būtent čia: iš 209 mums žinomų eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėje.

Vytautas Mačernis palaidotas ant Žvyrinėlio kalnelio. Laidotas laikinai, – vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę rusai kariškiai. Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau Poetas liko gulėti tėviškės kalnelyje. Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras – V.Raštikis).

Akmeninės plokštelės su eilėraščiais mini poeto gimtąsias vietas:

• Pirmoji vizija
  „Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią…“ – pirmosios Šarnelės mokyklos vieta.
• Antroji vizija
  „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu…“ – Piliakalnis. 1938 metai – Vytauto brolis Vladas savanoriu išeina kariuomenėn. Ant piliakalnio išleistuvės.
• Trečioji vizija
  „Aš pažvelgiau į tėviškės laukus…“ – Mileikos ežeras, mėgstamiausia Vladislovo Mačernio šeimos vieta.
• Ketvirtoji vizija
  „Didžiajam kambary prie stalo…“ – poeto tėviškė.
• Penktoji vizija
  „Laukuose degė saulė…“ – gandralizdis miške ant girios kalno.
• Šeštoji vizija
  „Sodybą gaubė vasaros šilta naktis“
• Septintoji vizija
  „Tiktai giliam vidunakty…“