Apie trūnijantį medį

Nyksti nesuprastas ir vienas –
Gailus kaip sužeistas žvėris.
Tau visos šviesios dienos –
Viena juoda naktis.

O žaizdos plečiasi, negyja,
Gilėja vienuma.
Svajonės karštos kaip žarijos –
Tikrovė abejinga ir šalta.

Kaip medis audroje per lietų,
Nušvitęs žaibuose, Išlieka…
Išliksi tu nenugalėtas,
Bet sutrūnijęs savyje.

O, jei tave kas nors uždegtų…
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tą beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.

Šarnelė, 1943.X.4