Aš pažinau karali? tavyje iš žingsni? aido
Ir iš aki? blizg?jimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo li?dno ir pailgo veido
Man šviet? giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.
Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalb?jo apie didži?, graži? siel?,
Praaugusi? lyg aukštas medis girioje visus medžius.
Nes tu sakei: “Per žem? mes praeinam
Tik vien?syk, tai b?kime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus ? sodri? dain?,
Tas nesutirps mirty”.
Tod?l (nors netur?jai tu nam?, kai saul? leidos,
Nei sosto, nei tarn? karališkam dvare)
Iš tavo li?dno ir pailgo veido
Aš pažinau karali? tavyje.
Šarnel?, 1942.VII.3