Negaila mylimos, eil?rašty numirusios.
Brazdžionis
S?d?jom, gal dar pameni, tada prie miško
Ir kramt?m egli? ir puš? skujas.
Buvai tu taip gražiai pablyškus -
?smeigus ? mane akis melsvas.
Kai mudu taip ilgai tyl?jom,
Save užmirš? ir visus,
“Ži?r?k, – tariau, – tenai, kur medžiai praret?j?,
Ten matos m?lynas dangus.
Toli toli, už t?kstan?io, daugiau gal, myli?,
Kur horizontas susiliej?s su žeme,
Banguoja marios pla?ios, gilios…
Ir šniokš?ia j?ra m?lyna…”
Tu padavei man rank? lengv?, šviesi?,
Nusišypsojai ir tarei:
“Eime ? ten!” – ir mes nu?jom dviese
Ner?pestingi lyg vaikai.
Dainavo žol?se tada maži žiogeliai,
Dainavo danguje linksmieji vyturiai,
Dainavo… ir daina, atrod?, auga, kelias,
Ir nuo dain?, reg?jos, plyš dangaus skliautai.
Gal tik tod?l balsu džiaugsmingu ir giliu
Tarei: “Tav?s taip niekas nemyl?s”,
Kai vabal? skarel?s kampuku
Krapštei man iš akies.
————————————
Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis
?smeig?s ? gilias erdves,
Aš nu?jau ieškot ir klyst,
Bet… tuokart vienas, be tav?s.
Kažkoks likimas didis, aš tikiu,
Prie mari? vien?syk atves mane,
Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir
karštas l?pas… ir jau bus ramu
Didži?j? vanden? ir sielos gelm?je.
Šarnel?, 1942.VI1.27