J? buvo daug. Geri draugai. Visi jauni ir dr?sus,
Ir greit per ankšta liko jiems t?v? namuos.
Tai vien? rytmet?, kai piev? plotuose žvilg?jo deiman?iukais rasos,
Iš?jo ? pasaul? jie Jaunyst?s Nuotykio ieškot.
Dangus toks m?lynas. Kr?tin?j jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o l?pose – daina!
Skamb?jo vieškeliai, keliai, skamb?jo girios,
Ir ten toli žyd?jo laim? svetima.
Ir ?jo jie. ? priek? akys smigo.
Ir verž?s jie lyg up?s nesulaikomai pirmyn,
Vienur ten stiep?si kalnai, kitur ten buvo lygu, –
Ak, nesvarbu, visais keliais keliaujam ateitin.
Keliavo jie per dykumas, kur v?jas sm?l? gin?,
Išvargo, bet nerado nei oazi?, nei pav?si? maloni?,
Tik kai prie laužo vakare sus?d? jie prisimin?
taip tolim? t?vyn?, Keistai sužiuro ? liepsnas kartu.
Gal gr?žti atgalios?.. Ak, ne! Širdy troškimas didis
Taip vaik? juos iš vietos vieton. Deg? nerimu kely;
Tai nesvarbu, kad naktimis sapnavos t?višk?s laukai, pavasar? pražyd?,
Tai nesvarbu, kad per dažnai vaidenos motin? plaukai balti.
Jie plauk? mariomis. Audra laivus sudauž?
Ir išmet? bevais?s žem?s pakrašty.
Bet koks tai nepatirtas jausmas kiekvienam keistai kr?tin? grauž?,
Ir ?jo jie ir griuvo, k?l?s! ir v?l ? priek?, v?l tolyn!
- – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – - – -
Aš nežinau, ar jie dabar tebekeliauja toliais,
O gal j? n? seniai gyv? n?ra.
Ta?iau vis tiek paduok man savo rank?, broli,
Jeigu ne laim?s, tai prasm?s ieškot ir mes eime!
Tai kas, kad jie galb?t pri?jo tik mirties bedugn?,
Tai kas, kad nepalaidotus j? k?nus drask? sakalai.
?ia niekas ne?steng? mums užgesint širdy troškim? ugn?,
?ia visada kan?ios bus per mažai.
Eime! Juokies, sakai: ir mes nerasim nieko,
Ir, kai išvargsim, mus priglaus tiktai nakties tamsa.
Eime vis tiek! Tu klysti! Visados kažkas dar lieka:
Tai mirti savo mirtimi! Tai ne kit?! Tai mirtimi sava!