Karalius

Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius:
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus,
Bet patarėjus ir ministerius
Labai mažus.

Parėmęs rankom galvą, mąstė tas karalius
Ir buvo liūdnas, nekalbus.
Nerado jis šaly aristokratų,
Kurie kalbėtų jam protingus ir švelnius žodžius…

Ir lyg naktis sutemo nelaimingojo karaliaus veidas,
Kada prieš mirtį jį atlankė išsigimėlis sūnus.
Jis matė, kaip to bukapročio rankose
Didinga ir graži imperija sugniuš.

Ir pirmą kartą nuo širdies pakilo sunkios ašaros…
Tačiau, kad neužlietų jos skruostus,
Užgniaužė skausmą, metų metais tvinkusį,
Ir mirė šaltas, išdidus.

Šarnelė, 1942.VII.3