Juk esti valand?, kai li?desys,
Net nežinia d?l ko, ateina pas duris
Ir beldžias, prašosi tavin,
Jog neju?iom iš l?p? tau prasiveržia daina,
Tokia skausminga ir li?dna,
O tonai krinta vis duslyn.
Ir pasirodo tau gyvenimas tada
Toks menkas, nuobodus.
Ir žem?j ?ia Tu nieko jau džiaugsmingo nerandi –
Ir juo sunkiau, nes po mirties
Taip pat nelauki nieko jau ir netikies…
Tik mirga akyse vorai žali.
Bet… Kas gi bet?.. Nor?tum dar ramint save,
Ta?iau iliuzijos suduž?, j? daugiau n?ra,
Ir nežinia, iš kur pasemt gyvenimui j?g?.
Bet, keista… pats savaime dingsta li?desys,
Ir v?l džiaugies, ir v?l tikies gal?s
Laikyt gyvenim? prasmingu ir didžiu.
Ir ta istorija kartojasi kas valanda,
Tikra istorija, bet ne mažiau kvaila.
Neniekinu aš žem?s nei dangaus:
Bet, kol gyvens ?ionai žmogus,
Jis nesupras lemties ir kaip naktis ni?rus,
Ir linksmas kaip diena n?žinomu keliu keliaus.
Šarnel?, 1943.IX.6