Les Meditations sur la vie triste

Man palaužė jau valią ir ryžtą
Anie žodžiai, taip duslūs ir kimūs:
- Visa bėga, praeina, negrįžta! -

Nepažįstamas, bendras likimas
Su pasauliu taikintis gundo.
Efemerinis, tuščias žaidimas

Man belieka prasminga pagunda.
Ak, palaiminti tie, kur gyvena
Ir iš sapno baisaus nenubunda!

Jie tik būna jaunystėj jauni ir senatvėj pasenę.
O kiti kasdien gimsta ir miršta.
Jie atrodo išvargę kaip seniai.

Ir kas liūdną jų žvilgsnį pamirštų…
(Tuo ir skirias žmogus nuo beždžionės,
Kad prieš ją protestuoja ir miršta.)

Šarnelė, 1943.III.12