Mirties paveikslas

Ateis mirtis kaip vargana senutė,
Bedantė jos burna nusišypsos.
Paims rankas ir nebeleis ilgiau čia būti,
O kartą ugnį užgesins veiduos.

Prabėgs pavasariai, žaliai sužėlę,
Prabėgs jaunystė pro akis.
Taip dyvinai linguos daržely gėlės,
O piemenys kalnuos bandas ganys.

Matysi tu save draugų būrely,
Besėdint linksmą prie ugnies.
Į dangų kils žarijos kelios,
Ir šiltas vakaras per pievas nusities.

Iš darbo grįš pečiūkai vyrai,
Daina lakštingalos skardensis pro rūkus.
Iš naginių išpils senasis tėvas žvyrą
Ir visą vakarą ant prieklėčio išbus.

Ir slinks veidai, kadais matyti,
Gyvenimas vaizduos pasikartos.
Išeisi tu iš čia rudens vėlyvą rytą
Ir nebegrįši niekados.