Tu sakai, ji gyvena toli,
Gal pily, gal paj?rio šaly,
Išsiilgus tav?s jau seniai,
Tik paklyd?s ilgiausiam kely,
Kur j? rast, kaip ieškot, nežinai.
Tu skubi, tu sustot negali,
Tu klausai, kaip toli
Šlamš?ia j?ros krantai,
O aplinkui ruduo, o lietus, o šalti
Tau akis temdo sriaut? lašai.
Tu eini,
Norint vakaras jau, nors skliautai kruvini,
Tu matai, netolies spindi bokšto langai.
Tu pavarg?s klumpi, tu kelies, tu skrendi
Ir džiaugiesi, kad j? suradai.
Bet kas ten! Ak, baisu! Tai ne ji,
Tai ne ji šypso bokšte li?dnai.
Negi tos savo vargo kely
Pasitikt iš?j?s buvai.
Ji sena ten, sulinkus, baisi,
Akys jos – netikri spinduliai,
Ji nežino, k? tau pasakyt,
Ir iš g?dos pravirksta gailiai.
Tau nelieka, kur eit. Ko ieškoti nakty?
Siunta tolyje j?ros krantai…
Ir sušuk?s: “Deja, tai ne ji!”
Tu negyvas prie bokšto krenti.
1940