Nor?damas surast save, jisai paliko šeim? ir draugus
Ir vienas pats gyvent ? dykumas iš?jo.
Ten pasistat? l?šn? sau ir vienaplaukis, nekalbus
Ant slenks?io per dien? dienas s?d?jo.
Jis žvelg? ? dangaus tolius
Ir sielos gelm?se kažko ieškojo.
Ir naktimis išbud?s, neramus
Kažk? lyg karštin?j klejojo.
Bet kart? ?siklaus? jis: kažkas
Per dykum? praeidamas dainavo
Apie laimingas paprastas dienas
Žmoni?, neturin?i? prasm?s ir tikslo savo,
Žmoni?, kurie gyvena kaip maži vaikai,
Ties bedugne dainuodami ir šokdami ratel?,
Jie rankioja g?les ir, krykšdami linksmai,
Rankas bej?ges ir silpnas ? saul? kelia.
Ir atsiskyr?lis nuo Dievo meld? sau to paprastumo,
Ir buvo jis beregint išklausytas:
Kažkas apvilko jam akis, aptem?s protas jo suglumo,
Ir tapo jis lyg vaikas paprastas, nekaltas ir mažytis.
1943.XI.2