1
Pamiš?liu mane vadina žmon?s,
Galb?t tikrai aš toks esu.
Iš paskutin?s užj?rio kelion?s
Gr?žau liguistas k?nu ir protu.
Ir sako: aš tada dainav?s, šok?s,
Dažnai prapliupdav?s juoku.
Visiems keistai atrod?s mano šokis,
Ži?r?ti buv? linksma ir graudu.
Mane sugav?, ? namus nuvež?…
Pagydyti visai nebetik?j?.
Aš vis kalb?j?s apie dam? graži?,
Kilnesn? už hidalgo Dulcin?j?,
Kuriai paskirsi?s rinkin? sonet?
Kaip pad?k? pamišusio poeto.
Šarnel?, 1944.I.10
2
Aš ilg? laik? gyvenau pietuos
Kaip nuobodžiaujantis aristokratas.
Ten greitai d?l laikysenos taurios
Visi mane pamilo, prie man?s priprato.
Aš m?gau-gamt?, moksl? ir menus,
Rinktini? asmen? draugyst?
Ir pokalby, paliet?s klausimus painius,
Dažnai ? metafizik? nuklysti.
Ir nors slaptai mane kankino li?desys,
Vienatv?s priepuoliai, nuobodulys,
Bet nesiguosdamas, kad man sunku,
Save papuoš?s amžinu šypsniu,
Šaltai steb?jau žmones ir save
Nežinomo likimo žaidime.
Šarnel?, 1944.I.11