Atsimenu Tav?sias pasakas, Mamyte,
T? Tavo šird? mylin?i? ir ger?,
Kadais aš Tau žad?jau graži? pil? pastatyti
Ir švent?ms dovanoti karalait?s dvar?.
Aš pievose dažnai laks?iau kaip v?jas,
Man?s nuvargusio ateidavai parnešti.
Sode aš žali? drebul? pas?jau
Ir liept? pertiesiau ? kit? griovio krašt?.
Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,
M?stei: “S?nelis greit bus vyras”.
Dabar sav?s, sav? min?i? nebesugaudau,
Vaikyst? menant ašaros pabyra.
Kai saul? nusileidžia, žvaigžd?s ima degti,
Dar daug nor??iau Tau aš pasakyti:
Kod?l keliaujam taip tolyn ? nakt??
Kod?l graudu dabar, ilgu, Mamyte?