Kai eina jis minioj išvarg?s ir nuleid?s galv?,
Bent kiek palink?s priekin, nedr?siu žingsniu,
Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, -
Praeivi? veiduose matyti lengvas pašaipos šeš?lis
Ir pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.
Ir užgaulingi žodžiai lydi j?… kol lyg fantomas pasik?l?s
Jis v?l išnyksta gatvi? tamsoje.
Bet b?na dienos, kai galing? ramp? spinduliuos
Jis atsiranda v?lei prieš t? pa?i? mini?,
Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,
Jau nebe savo skausm?, nebe savo laim? mini.
Paženklintas nutilusi? žmoni? susikaupimo,
Virš j? iškeltas begalinio skausmo ?tampos,
Jis kalba. Ir jo žodis, suvaldytas ir aprim?s,
Plasnoja laisvas virš minios.
Sujungdamas visus ? vien? šeim?
Kaskart stipr?jan?ia gaida,
Tas žodis, juos padegdamas, ateina
Ir puldamas tarsi audra.
Šarnel?, 1943.III.11