Rūpestis padidint ūgio neįstengia.
Sielvartas iš naujo atveria žaizdas,
Nuo likimo bėgantis jo neišvengia,
Laimės ieškantis negali jos atrast.

*

Skrenda metai ir kaip paukščiai
Meta plunksnas – žmones nebūtin.
Pačiame gyvenimo ir laimės aukšty
Nejauku pažvelgt žemyn.

*

Tapsmas amžinas, bet tampantieji
Būna momentui tiktai, –
Kaip negrįžta nutekėję
Kartą upėm vandenai.

Tu, žmogau, gyvenimo išsilgęs
Amžino, – neamžinas esi.
Veltui mirštančiųjų burną vilgys
Amžinybės pasaka graži.

*

Tęst gyvenimą be galo
Vien tik noras nepadės,
Kartą sąnariai atšalę
Nesušils prie įgeidžių ugnies.

*

Tau suprast, žmogau, beliko,
Jei suprasti dar gali:
Kad praeinantys dalykai
Turi prasmę amžiną būty.

*

Kad pati būtis beprasmė,
Nenaudinga niekam apskritai –
Šitą gal vėliau suprasme
Mes, praeinančio gyvenimo draugai.

Šarnelė, 1943.X.13