Sielos paveikslas

Po žemu ir pilku dangumi
Aš einu palenk?s galv?
Ir m?stau, kaip sielai artimi
Tie tušti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.

Kojas vilkdamas dr?gna žeme,
Prieinu lapuo?i? mišk?
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyšk?
Supas lapai – negyvi drugiai –

Ir pusiau nusilapoj?
Medžiai st?kso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,
Šalty k?nais, virpan?iais gailiai,
Ant j? kabant paskutiniams skarmalams.

Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpaž?sti krašt?, kur gyvena
Tavo li?desys ir pilkuma.

1944.X.4