Sielos paveikslas

Po emu ir pilku dangumi
A einu palenk?s galv?
Ir m?stau, kaip sielai artimi
Tie tuti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.

Kojas vilkdamas dr?gna eme,
Prieinu lapuo?i? mik?
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, iblyk?
Supas lapai negyvi drugiai

Ir pusiau nusilapoj?
Mediai st?kso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandiuoju,
alty k?nais, virpan?iais gailiai,
Ant j? kabant paskutiniams skarmalams.

Akys, klaidiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpa?sti krat?, kur gyvena
Tavo li?desys ir pilkuma.

1944.X.4