2
1938.X.24
Telšiai
Danguole,
susigalvojau Tau (Nepyk, kad rašau „Tau“, nes nem?gstu kitaip. „Tamsta“ rašau tik reikal? ir oficialios paskirties laiškuose) parašyti laišk?. Tu gal keistai pagalvosi apie tok? „poeto“ laišk?, bet d?l to Tu ir vadini mane „poetu“, kad aš keistas.
Žinoma, kitas bernelis imt? teisintis: „… mat, taip sakant, vasar? teko keliauti kartu,… tokiu b?du… idant palaikyti tokio draugiškumo ryšius, taip sakant rašau Jums laišk? ir t.t.“ Bet aš visada m?gstu sakyt ties?, neapsilenksiu su ja ir šiuokart. Tod?l nesigrieb?s diplomatini? išvedžiojim?, atvirai sakau: pasiilgau Tav?s ir rašau. Neb??iau pasiilg?s, neb??iau raš?s. Kod?l, sakysim, aš nerašau tai likusiai daliai ekskursijos mergai?i?, kurios keliavo su Tavim ir su manim kartu? Šiaip sau, jos man nepaliko atminty, tegu sau, tegu kiti joms rašo.
Tau gal bus linksma iš to mano atvirumo, bet aš tam ir rašau, kad Tau b?t linksma, o ne li?dna, kad b?t iš ko pasijuokt.
Aš tik?jausi, kad Tu atvažiuosi su ekskursija kartu, bet Tu neatvykai. Tikiuos Tu atvyksi, kada mes kviesime savo literat?ros vakaran J?s? literatus. Be to, jei teks mums atvykt ? J?s? literat?ros vakar?, v?l pasimatysim. Bet per daug matytis pavojinga, realyb? kartais ?kyru. Man brangios tos mergait?s, kuri? aš nematau, kurios toli. Iš arti daiktai visada ne tokie graž?s.
Bet Tu neužsigauk: jei kas gražus, tas ir iš toli, ir iš arti gražus.
Sakysim: Tu man gali parašyti laišk?. Bet Tu gali ir nerašyti. Jei Tau prisimint mane ne?domu, neprisimink ir nerašyk, bet jei Tau nenuobodu: parašyk ir prisimink.
Manau, kad Tu dabar nesiorientuoji ar aš dabar gimnazijoj esu li?dnas, ar toks ner?pestingas kaip vasar?. Visoks, pasakysiu! Kai kada taip šird? gelia, net d?stu, kai kada taip linksma, net priežasties nebegali suvokti ko?
Pauliui Dreviniui bu?k?!
Sudiev!
Vytautas Ma?ernis
P. S. Tu rašyk, jei iš viso rašysi, daugiau! Aš tai nemoku rašyt, ypa? laišk?. Ne tam užgim?s, kad meil?s laiškus rašin??iau!
Vytautas
3
Telšiai, 1938.XI.4
Danguole,
Tau bus be galo nuostabu,
Kod?l visur rašau eil?m?
Bet tau, Danguole, taip rašyt man nebrangu,
Kas b?t brangu kitiem.
Nes pats gyvenimas, sakyk,
Ar tik nereiškiasi ritmu?
Ir mes patsai ar nesam tik
Ilga eil? rim??
O jei kada rašau proza,
Matyt, kad ?po neturiu.
Bet jau ir pliaukšti bus gana,
Einu tiesiog prie reikal?.
Pirmiausia noriu pad?kot,
Kad Tu man?s neužmiršai!
Bet tai ne visa dar, tik vot
Sunku išreikšt gerai.
Vos J?s? laišk? aš gavau,
Na, žinoma, skaityt ?miaus.
Dabar tik tenka pad?koti Tau
Ir laukt kit? daugiaus.
Savam laiške Tu man rašai,
Kad negal?jusi pažint mane.
Ir nepažinsi Tu man?s gerai
Nei Taurag?j, nei Telšiuose.
Koks b??iau aš tada ne?domus
Ir toks visai visai mažytis,
Kuriam paduoki žaisliukus
Ir leisk po kambarius lakstyti.
Kol nesuprantame kit?, sav?s,
Tiktai tada mes esam žav?s,
Kiekvienas tur savos dalies,
Kiekvienas sl?pin? tur savo.
Koksai palikt? m?s? veidas,
Jei kaip taisykl? b?t? aiškus.
Et… jau ži?r?k, lyg filosofas ?sileidau…
Ir v?l rašau nuobod? laišk?.
Tai ir gerai, kad Tu mergait?,
Be to, sav?s nesupranti.
Bet iš kiekvieno Tavo judesio mes skaitom,
Kad Tu taip nuostabiai graži.
___________
O! Mes ten vasar? kitaip gyvenom,
Visk? paleidom sau juokais.
Tai lyg žinodami, kad laikas senas
Nu?j?s neateis.
O buvo taip ant denio gera,
Kas vakar? bang? klausyt,
Arba sus?dus pievoj gerti žem?s gar?
Ir braidžiot po rasas kasryt.
Arba po kopas ir paj?r?…
Tuo lekian?iu sm?liu nueit.
Ir netik?t, kad laim?n jau užvertos durys,
Kad džiaugsmas taip pranyksta greit.
Ir mums tenai užteko visko
Ir saul?s, v?jo ir g?li?.
Aš negal?davau atsiži?r?t, kaip tviska
Dangus virš mari? m?lyn?.
Kada taip saul? ? akis prašvitus
Kas ryt? juokdavos ? mus,
Taip gera b?davo sapnuot ankstyv? ryt?
Apie pasaul? ir namus.
Mes taip ži?r?davom drauge, kaip žaidžia ant bang? v?jelis,
Lyg m?s? nekalta jaunyst?,
Kuri nebijo nei varg? vargelio,
Nebijo pult, ieškot ir pasiklysti.
Ir mes visi, lyg tie poetai,
Kažkaip nusvisdavom dr?siau,
Mes lyg žinojome, kad laim?s reta,
Kuri nu?jus nebegr?s daugiau.
Atsimenu Veliuonos, rods, bažny?ioj
Aš pirmukart Tave ma?iau.
Ir, ant presbiterijos laipteli? palip?j?s ty?ia,
Tavojon pus?n vis žvalgiaus.
Ir dar šviesiau minty ryšk?ja,
Rods, Jurbarkas ir vakarien?s metas,
Kada ? tolim?, negalim? id?j?
Mes lyg dr?siau ži?r?t ?pratom.
S?d?jom sal?j netoliese,
Tu kavai man paskolinai puoduk?.
Ten mes su Stasiuku s?d?jom dviese
Ir Tavo pus?n galvas sukom.
Aš visados Tave prisimenu,
Kur ?jom mes ir k? kalb?jom,
Ir dar taip pat ir tai menu,
Kad ir po laišk? parašyt žad?jom.
Dabar rašau aš Tau, Danguole,
Jau antr?syk po tok? laišk?,
Kai saul? leidžiasi ? guol?
Ir man pa?iam kažkas neaišku.
Tik Tu nepyk ir b?k gerut?,
Lig savo vakaro dar parašyk.
Rašyk, kaip Tau gyventi sekasi ir kuo nor?tum b?ti,
Tiktai ilgai, ilgai rašyk tik.
Aš šiuo metu sergu, bet greit pagysiu
Ir jau pas Jus gal atvažiuosiu.
Dabar sudiev Tau pasakysiu,
O kit?kart v?l nauj? laišk? surimuosiu!
Vytautas
P. S. Tiesa, dar Pauliui bu?k?, o kitoj savait?j
Aš jam k? nors gal parašysiu.
Dabar darkart sudiev, graži mergaite,
Visad matysies man akyse!
Vyt.
4
1939.1.15, Telšiai
Danguole,
Motto:
Kažin ar b?si mano draug?,
Dažnai per laišk? atlankysi?
Raudonos rož?s nepraaugo:
Nei Tavo žem?j, nei akyse.
Dabar sugr?ž?s v?l mokytis
Rašau, Danguole,Tau lyg laišk?.
…Prisimenu Tave: v?lyv? vakar? ir ankst? ryt?…
Šito nereikia n? beaiškint.
Gavau iš Tav?s laukt? foto,
Visas atostogas džiaugiausi.
Jau tik nemoku pad?koti:…
D?koju nuoširdžiausiai.
Dabar žiema aplinkui sukas,
Baltai aplink prisnigo,
O mes v?l ken?iam savo m?kas
Tai klas?j, tai prie knyg?.
Tai dar gerai, jei gauni rašt?,
Baltam taip marga … prirašyt?;
Jei ne, baisu, kas atsirast?…
Sta?iai save prarytum.
O aš manau, kad Tau neli?dna,
Gal Tau visai gerai gyventi?
Yra žmoni? visokio b?do,
Vieniem gyvenimas kaip švent?.
O aš ger? žmoni? pasiilgstu,
Pas Jus buvimo negaliu pamiršti.
Ypa? tada, kai dienos taip prailgsta,
Jog rašant dreba pirštai.
Aš niekad, niekad netik?jau,
Kad Tu mane dar nepaminsi…
Maniau, kad visa kas tarp m?s? – v?jas
Ar baltas sielis – vanden? paviršiuj.
Dabar aš laukiu, kai Telšiuose
Mes savo vakar? suruošim.
Manau, tai bus vasario pirmose dienose.
Tuoj greitai sužinosim!
Aš lauksiu! B?tinai atvyki!
Kaip mums ?ia sekas, pamatysi,
Be to, ir Pauliaus nepaliki,
Tikiuos, ir j? ?ion atkrapštysi.
O jei kada tur?si laiko:
Paimki plunksn? ir rašyki
Man, kaip laikot?s
Š? syk?.
Tik kai rašysi, negail?ki,
Trij?, penki? daugiau eilu?i?.
Nes jei tik pareig? atliekat?! …
Geriau negim?s b??ia.
Nem?gstu baisiai, kas apgauna,
Geriau jau tiesiai pasakyti.
Geriau: Nenoriu reikal? tur?ti!
Sudiev! Mielasis Vyti!
Tuomet nei kiek aš nesupyksiu
Ir blogo žodžio nesakysiu.
Vis tiek man amžinai paliksi
G?l?, pražydusi akyse.
Rašyk man daug ir apie visk?,
Kiekvienas Tavo žodis bus man geras,
Nes iš kiekvieno sakinio akut?s Tavo tviska
Lyg paskutin?s, saulei nusileidžiant, žaros.
Aš niekad nerašiau dar taip mergait?m,
Nes j? dar niekad nemyl?jau…
Ir jom man? eil?raš?i? dar niekas laikraš?iuos neskait?,
Jom nei žad?te nežad?jau…
Aš lengvai daugel pamiršau j?,
Kaip ir t? draug?, kur man rodei,
Praeis ir visos kitos, kur matysiu – naujos…
Aš j? niekad jau nemin?siu godžiai.
____________
Tik dar paklaust labai nor??ia:
Gal kad eil?m rašau, netinka?
Antai už lango vakaras sparnus v?l ske?ia,
Ir baisiai tampa neramu aplinkui.
Tada ir d?šioj tampa pilka,
Nor?tum pasikelt ir eiti.
Kažin kas ?kanom dienas apvilko,
Ir žiburiai išgeso greitai.
Tada nenoromis menu keliavim?,
Kada žmogus išsiblaškaisi.
Tuomet ne tuo gyvenome, ne tuo kv?pavome…
…Ir pamaž?l v?l vasaros pasilgstu baisiai.
Gal mes kartu jau nekeliausim,
Kitais keliais pasuksim.
Tod?l ? tol? neramus dairausi,
Klausau, kaip šird? tuksi.
Bet jau vis tiek, kas bus teb?na,
Negi visad verkšlenti noris?..
Man nesvarbu: kokie bus metai,
Koks bus manasis kalendorius!
Tik Tu, Danguole, nesiduoki,
Li?dnom mintim ir skausmui.
Geriausias Tavo palydovas – juokas…
…Jis draugas ir kan?ioj juodžiausioj.
Aš tai nesu toksai nerimtas,
Kok? kad vasar? matei Tu,
Nes aš jau nieko nebijau gal…
Aš laukiu, kad skausmai ateit?.
O Tu g?l? tam Viešpaties daržely,
Kuriam gražiausios g?l?s auga.
Ten kiekviena iš j? ? saul? galv? kelia
Ir nepavydi draugei.
Svarbiausia j?j? paskirtis – žyd?ti,
Keleivio ak? sužav?ti kartais,
Šlam?ti diemedžiu pas kl?t?
Ar jovar?liu ties pat vartais.
Tave ne li?desiui, o laimei kažikas Aukštesnis skyr?,
Tai laimei ir gyvenki…
Tu neži?r?k: kas dedasi kur nors, kas mir?,
Nesiži?r?k, kur skausmas lankos tankiai.
Mes žydime tik vien? kart?,
Taigi visom spalvom žyd?kim
Prie klaikios kelion?s vart?
Savosios laim?s neli?d?kim.
Nors visa žem?je praaidi,
Kaip vynas, kaip žiedai, kaip muzika,
Kaip ir jaunyst? dvidešimties met?,
Marias uždegti ?sigeidus.
Vis tiek galvojam pataisyt pasaul?
Ir laim? susikurt nemari?, didel?.
Mums nesvarbu, ar mes pasieksime,
Ar liksim kaip tikri paklyd?liai.
Taigi sudiev, sakau šiam sykiui,
Gyvenk ir džiaukis daugel.
Paskui mane per laišk? atlankyki
Ir b?ki mana draug?.
Vytautas Ma?ernis
P. S. Kai tik tur?siu savo foto,
Pa?iai pirmajai Tau gr?žinsiu,
O po savait?s laiko parašyki,
Jei tik mane atminsi.
V.M.
5
Telšiai, 1939.III.6
Dangute,
gal Tu supyksi, kad aš taip Tave vadinu, bet man tai labai patinka. Patinka d?l analogijos, nes ir mane vienas žmogus vadina Vytuku. O tas žmogus yra m?s? kapelionas. Jis mane tikrai ir nuoširdžiai myli ir, nors mes ir ne gimin?s, labai manim r?pinasi. Jei susergu, tai jis ilgiausias valandas tupi prie mano lovos, jei gaunu dvejet?, atb?ga pasitart, k? toliau darysime, jei kas man pasiseka, tai jis džiaugiasi lyg savo džiaugsmu. Ir nuolat mane vadina Vytuku. T? žod? jis taria su tokia meile ir švelnumu, kad negaliu jo nemyl?ti. Lygiai aš tariu Tavo vard?, ir man atrodo, kad Tau nebus pikta.
Esu truput? baustinas (ne truput?, bet ir labai), kad taip sudelsiau su laišku. Bet raminuos, sakydamas, kad tas laiškas Tau jau n?ra ypatingai svarbus. Jis gali b?t ir neb?t. Bet turb?t ir ne?kirsiu, nes sakeisi m?gstanti laiškus skaityti.
Aš nor??iau Tau kažk? gero parašyti; parašyti taip, kad Tave su?domint?, su?domint? ne tuš?iai, bet pilnai ir prasmingai. Aš Tau nor??iau pasakyt, k? nors iš savo svajoni?, iš savo degan?ios jaunyst?s karš?io valand?, iš savo vizij? ir tik?jim?. Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, tod?l daugiau gyvenu ateitim, tik?jimu, reg?jimais. Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu, ir nedegan?ias dienas aš visai be gailes?io metu iš savo kalendoriaus lakšt? ir j? visai nevertinu. Išorinio efekto neturiu, nesistengiu jo tur?t; jei kada k? išskaitysi, tai tik mano akyse, viduj, išoriniai aš nieko neparodysiu. Vizija – tai mano turtas, svajon? – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be j? aš nieko neturiu, be j? daugiau nieko ir nenoriu.
Bet nemanyk, Dangute, kad aš tai rašau, nor?damas Tau užimponuoti, pasirodydamas, ži?r?k, koks aš kiti tokie n?ra. Susidom?k manim, aš ?domus. Ne tai aš Tau nor?jau parašyti. Aš Tau nor?jau parašyt, kad esu žemas žmogus. Aš esu žemas žmogus, nes turiu progos b?t atidesniu, esu menkas, nes matydamas save menku, nedarau nieko, kad pakil?iau. Jei žmogus yra silpnas, mato savo paskutinius žingsnius ir priekin pirmiesiems žingsniams, tai jis nekaltas, kad menku gyvena, menku šliaužoja. Jis nepramato tiršto r?ko, jo ne?stengia praskleisti. Jis yra vidutinis žmogus. Bet tas, kuris daugiau pramato, negu pasiekti gali, jau neturi b?t menkas, jis tik didis tegali b?ti ir yra be galo menkas, jei taip nesistengia daryt, tokiu nenori b?ti.
Lygiai toks aš esu. 10 sekundži? Aš nusikelsiu ? tokias sferas, kuriose tik arai teskraido, kit? 10 sekundži? aš krentu tiek žemai, kur jau n? šliužai ner?plioja. Tas amžinasis dualizmas kankina ir smaugia žmog? ir m?to j? lyg laivel? vandenyno vidury. Tik?k šventai, Dangute, aš neb?siu vidutinis žmogus. Arba aš b?siu niekšas, kur? keiks pador?s žmon?s, vadins išgama, arba „dvi m?lynos aro akys“ perskros tams? ir siutim?, ir aš b?siu didis žmogus. Juokinga! Ar ne? Tu juokies! Bet taip bus, ne kitaip. Kompromis? ir vidurio aš nem?gstu. Arba visa, arba niekas, arba tamsa, arba saul?, arba beprotis, arba išrinktasis, arba viršukaln?, arba bedugn?.
Žad?jau Tau k? nors gero parašyti, bet pati gerai matai, kad neišeina. Neišeina, ir tiek. Tai atsitinka tik d?l to, kad žmogus savo vargel?, savo r?pest?l? gieda. Vieno vargeliai ir r?pest?liai yra sunk?s ir pakirst?, bet vis d?lto, kada jis apie juos kalba, šviesu ir gera darosi, linksma, ir tiek. Mano pasaulis yra ni?rus, baugus lyg šeš?liai. Jei skaitai mano laišk?, tuoj pajunti, kad žiauru ir baisu bei slegian?ia darosi. Bet ir kažkok? oro lengvum? junti. Atrodo atsid?rei viršukaln?j, ten tik v?jai ir audros, žaibai Tavo keli? kryžiuoja, bet kv?puot gali laisvai, nesulaikomai ir pilnai. Aš Tau noriu primint visa tai improvizuotu vaizdu!
Sakysim, Dangute, Tu matai: Gražiose lygumose, kurios kalvel?mis marguoja ir miškais kei?iasi, ir ? kurias meili saul? ugningai švie?ia, gyvena šaun?s žemdirbiai ir šaun?s ?kininkai. Bet jie gyvena kaln? pap?d?je. Ryt?, kai pro kaln? sniegus pasirodo deganti saul?, iš savo šilt? g?žt? išb?ga pagyven?s kaimietis ir pasiži?ri kaln? pus?n. Jis sužav?tas saul?s patek?jimo. Iš pirkios dur? pasirodo ir žmonos nesušukuota galva, greitai šalia t?vo atsiranda jo skais?iaveidukai s?n?s ir dukterys, neju?iom pakyla ir šeimyna, ir visi išb?ga pasiži?r?ti tekan?ios saul?s. Jie, sužav?ti amžin?j? kaln? klegesio ir degan?ios saul?s pavergti, nutaria palikt lygumas, nutaria palikt namus ir iškeliaut ? virš?nes. Nutarimas visiems patinka, ir visi tam šventai pritaria. Bet štai ateina ir vidudienis, m?s? keleiviai dar neišsirengia; jie nori dar susitvarkyti, pasiimti kelion?n, bet pasi?m? per daug, pamato ne?stengi? viso su savim nusinešti ir turi gr?žti atgal. Vidudieny pakyla baisi kaitra, gomurys dži?sta, n?ra n? prasm?s tokiu karštu metu keliaut ? kalnus. Pagaliau ateina ir pavakar?. M?s? kaimie?iai jau pamiršo apie kelion? ir ramiai gyvena pakaln?s gyvenim?.
Tik štai staiga j? kaiman ateina mažas, paprast? r?b? ir nudulk?j?s keleivis. Jis pas?di kaimo pavart?j ir v?l keliasi. Geraširdžiai žemdirbiai užklausia jo, ko jis ?ia dar toks niekad nematytas at?j?s, gal reikia sušelpt ir pad?t jam. Šis keleivis trumpai atr?žia keliauj?s pa?ion kaln? virš?n?n, keliauj?s pamatyt saul?s patek?jimo. Žmon?s nustemba ir atkalbin?ja: girdi, jau vakaras, greit sutems, nepasieksi, neprieisi, ž?si, o be to, iš vakar? kyl?s v?jas, ateinanti audra, geriau rytoj jis nueisi?s, kada bus ramus ir giedras oras. Bet keleivis nepaklauso; jis lipa ? kainus, o žmon?s j? atidžiai stebi. Ir jis štai atsiduria pa?ioje virš?n?je. Žmoni? širdyse pabunda pavydo jausmas, visi staiga šoka jo p?domis, bet štai iš vakar? at?jusi audra j? pagauna ir trenkia žemyn. Visi atsitraukia, nebebando lipt aukštyn, o bailiai slepiasi savo nam? kampeliuose.
Aš šito vaizdo, Tau, Dangute, neaiškinsiu, suprask kaip nori, bet j? suprast vienaip ar kitaip tur?si.
Tai matai, nieko gero iki šiol neparašiau ir Tau nuobodu su manimi, tiesiog susikalb?t negalima. Bet Tu ir nesistenk susikalb?ti, Tavo gyvenimas turi b?t kitoks. Mano mintyse apie Tave visados liks šviesus atsiminimas ir jei man kada pasiseks ?kopt pa?ion virš?n?n, Aš paži?r?j?s ? sl?nius, pamatysiu Tave šventos žem?s dukr?: ar tai graž? ryt? Tave graži? šaltin?lin vanden?lio semtis einant, ar tai linksm? su dainomis širdyje per laukus beb?gant. Ir Tu nepakelk aki? ir neži?r?k kaln? virš?n?n, jei kartais pamatysi, tai nesuklyk, išvydus lyg žaib? keleiv? d?l audros krentant žem?n.
Nedaug yra mergai?i?, kurios mano mintyse užsilieka, ir n?ra be Tav?s n? vienos mergait?s, kuri šviesiai degt? mano akyse. Aš tai nežinau kod?l, gal, kad Tu toli nuo man?s ir Aš iš tolo smulkmen? ar nieku?i? nematau, bet vis tiek pasitik?k mano intuicija, Tu esi tas, kas tinka m?s? Lietuvos sl?niams ir laukams papuošti. Tai visa Tavo dieviška pareiga ir tikslas tai padaryti. Ir aš šventai tikiu, kad Tu tai 100% padarysi.
Dangute, gal Tu mokysies Kaune, tai mes tada susitiksime. Aš turb?t, jei tik baigsiu gimnazij?, atvyksiu Kaunan, nors dar smarkiai abejoju, k? studijuoti. Jau nuo šito laiko aš Tau gal?siu, jei ir nepilnai, pasakyti Tavo klausiman: „Quo vadis, Vytautai“, atsakym?.
Kai tur?si laiko, rašyk!
Viso geriausio!
Vytautas
6
Telšiai, 1939.III.24
Dangute,
Aš v?l Tau rašau. Baisiai džiaugiausi gav?s Tavo laišk?. T? dien? aš tikrai buvau patenkintas ir linksmas, kaip kad ?sp?jai laiško gale. Bet aš visada esu linksmas, kai tik sulaukiu Tavo laiško. Aš daugel kart? visus Tavo laiškus perskaitau, perži?riu ir stengiuosi ?sp?t, kokioj nuotaikoj buvai, kai rašei, kada tas buvo: ryt? ar vakar?.
Rašei, kad sergi. Bet dabar turb?t jau pagijai ir v?l savo balsu, buvimu, linksmumu džiugini klas?. Aš, rods, ma?iau J?s? gimnazijos mergaites ir seminaristes, tod?l galiu pasakyt, kad Tau tenka pagražint Taurag?. Ji gali b?t d?kinga Tau, nes, atvyk?s Taurag?n, kiekvienas pirmiausia stengsis pamatyt Tave, jei tik, žinoma, žinos Tave Taurag?j gyvenant.
Bet neilgai Taurag? besigirs Tavim, Dangute: žadi Alytun išvažiuoti. Aš tik pasveikint d?l to tenor??iau, nes Alytuje daug linksmiau pagyvensi. Ten ir gamta graži, ir pats miestas gražesnis, vienu žodžiu, gyvenk ir nor?k.
Sakei kitais metais mokytis galb?t Kaune, tai turb?t susitiksim, nes Aš grei?iausiai atvyksiu Kaunan studijuoti kokios nors specialyb?s. Bet dar k? studijuoti neapsisprendžiau. Ir tik?k manim, Dangute, kad apsispr?st, k? studijuoti, yra daugiau negu sunku. Kai buvau dar septintoj, maniau, kad tai vieni juokai, o štai dabar nežinau, ar greit paj?gsiu t? klausim? išsiristi. Bet šiaip pasimatyti tai mes pasimatysim kada nors, nors ir nežinia, kur ir kaip gyvensime rytoj.
Aš tikiu, Tu, Dangute, esi didel? patriot? ir klausimai, susij? su Klaip?dos likimu, skaudžiai užgavo Tavo švelni? ir jautri? širdut?. Tau gal teko ir kelet?kart apsiverkti, matant pasaulyje kumšt?, j?g? ir galingesni?j? nesiskaitym? su mažesniuoju. Bet mes dar šventai tik?kim, kas neteisingas, tam ir galas artimas. Jei šiandien reicho kancleriui sekasi, rytoj seksis, tai dar nereiškia, kad jam amžinai taip seksis.
Turb?t greit nebenuvažiuosime Nidon, Kurši? mar?sna ir nebevaikštin?sime Smiltyn?n. Tikiu, kad, ži?r?dama šios vasaros metu ? Baltijos neramias bangas, Tu netik?jai greitai j? nebegal?sianti matyti. Šiandien joje plauko svetimi jai sun?s ir nemylimi reicho vadai. Bet k? darysi, mažesnysis didesniam ne draugas.
Tod?l gal ir buvo tokia linksma ši paskutin? vasaros kelion? tuo lietuviškuoju paj?riu. Mes, pasirink? savo kelionei tok? maršrut?, kuriuo ši? vasar? keliavome, lyg ir ?sp?jome jo ateit? ir paskutin? kart? j? aplank?me. Kada aš ?jau sviesiu Nidos pakran?i? sm?liu ir jau?iau artim? j?ros neram? kv?pavim?, Aš staiga sustodavau, pasisukdavau ? vokie?i? reicho pus? ir, matydamas tolimus raudon? plyt? vokišk? nam? stogus, staigaus nerimo pagautas, ?sp?davau t? nedraugišk? krašt?, kur viskas geležim, cementu ir švinu padaryta, galvojant apie kit? taut? vergov?. Ir kada vakarin?j saul?s laidoj suliepsnodavo raudonas dangaus pakraštys ir nutiesdavo ilgus šeš?lius tyliose ir lyg apmirusiose kopose, pamatydavau Lietuvos giri? gražuol? elni? b?gant ? marias vandens atsigerti. Jo impozantiškas šeš?lis, nusidriek?s pievomis ir girios medži?, t? n??žaug? pušai?i?, virš?n?l?mis, atrodydavo lyg meili Lietuvos dvasia, einanti ? šilto vakaro tyloje garuojan?i? j?r? atsigaivinti. Tik briedis pernelyg j?roj ilgai užtruko ir kažko susim?st?s tyliai vanden? g?r?, lyg nujausdamas, kad greit virš lietuviško žem?s gabalo pasirodys nekukli vokie?i? tautos dvasia.
Ta vasara niekada neišdils man iš atminties, nes ji kartu su Lietuvos paj?rio ir kit? kaln? bei lygum? jaunuoliais praleista; bet svarbiausia, nes tai paskutin? vasara tokio jauno ir ber?pestingo gyvenimo švent?s valand?, praleist? negreit pamatysimam krašte. J? tarpe ir mes, Dangute, keliavome, ir aš tai visada atsiminsiu. Mes buvome laimingi; nežinau, kas Tave laiming? vert? b?ti, bet mane tai vasara, tas ner?pestingumas ir jaunyst?s j?g? neribotumas. T? džiaugsm? Tu man padidinai ir papildei, nes aš ne?sp?jam? j?g? gilumu myliu tuos, kurie džiaugsm? padidina ir kuria. O tas džiaugsmas buvo toks mielas, savas, artimas ir neišsibaigiantis. Jis galb?t buvo naivus, nes dažnai mes džiaug?m?s kiekvienu garsu, kiekvienu vaizdu ir autokritikos netur?jome, bet jo naivumas leidžia jam išlikt šventam. Ir jei Pranut? raš?, kad aš esu nuli?d?s ir per daug kažkuo susim?st?s, tai tik tod?l, Dangute, kad jau?iu, ne visada taip gyvenim? prieš akis išsiskleidus?, kaip mes galvojame ir savo mintyse kartojame. Šitas nesutikimas idealo ir tikrov?s kelia kartais mumyse aštri? konflikt?, bet vis d?lto m?s? svajon?s d?l to neturi užgesti arba sumaž?ti. Jos turi b?ti dr?sios ir nepalaužiamos, kad gal?tume pasakyti, mano jaunyst? skirta heroizmui ir pasiaukojimui, o ne žaislams. Šitoks gyvenimas yra tikras gyvenimas.
Jaunuolis ar mergait?, kurie nesvajoja, – yra žuv?, sako pranc?zas Claudelis. Tod?l, kai Tu rašai man dažnai svajojanti, Tavo vert? mano akyse nuostabiai iškyla. Nes tie žmon?s, kurie tik su pusry?iais pradeda dien? ir vakariene j? baigia, daug niekuomet nepadarys, nesukurs, neatneš naujo žmonijos gerovei. Žmon?s, kurie svajoja, man yra draugiški, nuošird?s, ir tikrieji gyvenimo judintojai. Juos aš myliu, juos galiu pavaduot ir jiems aukotis.
Dabar, Dangute, nenor?damas per daug ?kyr?ti, paprašysiu perduot link?jimus savo sesutei ir Pauliui Dreviniui. Paskutin?j? paklibink, tegul parašo man laišk?, jei netingi, o aš jam pasistengsiu atsilyginti tuo pa?iu.
Tik?damas, kad Tavo laiško v?l sulauksiu, sakau gražiausiai ir simpatiškiausiai Tauragiškei – Dangutei
Sudiev!
Vytautas
P.S. Parašyk, kaip pagijus jautiesi, k? naujo sugalvojai ir kada iš Taurag?s išvažiuoji!
Vyt.
7
Telšiai, 1939.IV.24
Dangute,
jau senai nor?jau parašyt Tau laišk?, tik vis nežinojau, kur rašyt: Taurag?n ar Alytun. Pagaliau iš Jadz?s sužinojau, kad dar tebegyveni Taurag?j. Tuoj s?dausi rašyti.
Mes nesame kokie verslo žmon?s, pagaliau n? ypatingi reikalai mus neriša, ta?iau su Tavim nutraukt susirašin?jim? b?t baisiai nemalonu. Bent iš mano pus?s. Jau vis dar kaskart susiranda, k? nor??iau pasakyti. Nežinau, kaip vasara bus, kur gyvensi. Man, jei neting?si ar nesididžiuosi, parašyk Žemai?i? Kalvarijon. Taip ir paštas vadinasi. Daugiau nieko nebereik?s prid?ti, susiras žmon?s, nors ir ne miestely gyvenu. Aš ir vasar? Tavo laišk? gausiu pasiskaityti, jei neting?si atsakin?ti. Tu man parašyk ir savo vasaros adres?.
Greit jau paleidžia mus. Dabar tik darbuotis tenka, daugiau nieko nelieka daryti. Tod?l „subliozn?jau“ smarkiai. Jei ne tiek fiziškai, tai dvasiškai visai sumenk?jau. O labai lengva. Papratau tik ? pamok? atsakin?t, o pagalvot, pasikankint n?ra nei laiko. Tod?l tuštuma mane kausto, lyg sk?sti prad?jau, vien tik egzamin? belaukiu, o po egzamin? gal atsikli?siu. Šiemet vasar? niekur nevažiuosiu, tod?l b?damas vienas, v?l greit sugr?siu ? savas pozicijas, iš kuri? egzaminai ir mokslo met? pabaiga stumia.
Vakar tik gr?žau iš Panev?žio. Tik?jausi Tave sutiksi?s. Bet nieko nepadarysi, nesutikau. Kod?l neatvažiavai, Dangute? Ten, kur aš važiuoju, Tav?s nerandu.
Panev?žy nebloga buvo. Stasiuk? sutik?s buvau. Klausin?jo apie Tave. Sakosi negal?s pamiršti Tav?s. O toks jis ner?pestingas ir greit visk? pamiršt?s atrod?. Turb?t jam giliau ?strigus buvai, kad nepamiršta.
Daugiau jau ? literat?ros vakarus nebevažiuosiu. ?kyr?jo jie man. Vienumos, kaip paukštis erdv?s, noriu. Kažkaip tuš?ias darausi su visais gyvendamas. Jau?iu, kad pilk?ju ir visiems lygus, nepalyginamai žemesnis kasdien vis daraus. O taip ilgai juk negali t?stis. Vienumoj aš jau?iuos lyg artistas scenoje. Gamtoj, Dangute, randame, kas gamt? m?gstame, nuostab? pasaul?, pasaul?, kurio daugelis nepaž?sta. ? j? ?eiti galima tik per ilgesn? laik?. O aš ? tok? gyvenim? buvau ne kart? patek?s. Baisiai ?domu, tik šird? vis? laik? smilko, lyg adat?l?m varsto, kojas degina ir neju?iom nor?t?si pakilt ir eiti, kaip tas angl? rašytojas Yeats. Bet nors ir skausmas, bet gyvent gamtoj be galo gera. Kaip ? kapines patenki, tai tau ne kapin?s, o gyv?j? žmoni? karalyst?, kai ? piliakaln? nueini, jauti žem? verdant ir skaist? gyvenim? iš po žem?s tvieskiant?. Prieš tavo vidujines akis gyvena pilnas, didelis, naujas gyvenimas, kuriam daug meil?s, nevilties, džiaugsmo ir svarbiausia kovos. Ir kad šit? kov? Tu laimi, koks vakare saul?s ilgesio šeš?lis žem? puošia, koks gyvas kaln? v?jas ? žemumas užklysta ir pievose vakarui pasilieka. Pajunti tada pa?i? žem? ir vis? nesuskaitom? dangaus virp?jim?, bet svarbiausia pajunti žmogaus dvasi?, neprieinamyb? keliantis ir žodžiu stojantis. Tada lengviau negu min?iai vaizduot?je ir kaitriau nei saul?s spinduly gyventi… Bet pagaliau, kod?l aš ?ia taip jau pernelyg ilgai apie vakar? šeš?lius, žem?je žaidžian?ius, užsiplep?jau. Aš nepataisomas girtuoklis, man visada menasi ugnies ir vasaros dažai, kalvoj subrendusi? varp? svarumas ir trykšt?s vakarin?s saul?s spindulys. Tu dovanok man, Danguole, aš niekam kitam taip pasauly nerašy?iau, bet Tau rašant visa tai, tuoj prieš vidujines dvasios akis išsineria, kaip mano pra?jusi? dien? fantazijos. Gal tai ir ne fantazijos? Jau?iu, kad tai kraujas švie?ia, jis vis? žem?s gyvyb? švie?ia ir akis akina. O k? aš jam padarysiu?
Tu, Dangute, mano nelyg? rašt? skaitydama, nesupyk ir nepasijuok manim. Tu irgi mano karštlig?j esi kažin kaip ne?tik?tinai keistai ?sipynusi. Ir kai aš matau, Tave tose kalvose ir piliakalni? pap?d?se matau ir stebiuos, kod?l kita mergait? nevaikšto su Tavim drauge, kod?l Tavo akys visada vienos mane tesutinka.
Aš kartais pajuntu ir slogi? baim?, ir ?m? saul?s patek?jim? ir dažnai nežinau, kur tas mano pasaulis mane veda. Kod?l man kalvos, vasaros ir pj?tys arba šaltas nakties v?sumas vaidenasi, aš n? pats nežinau.
Min?jau, kad daugiau literat?ros vakaruos turb?t nebesilankysiu. Aš taip nor??iau viso atsikratyti ir paži?r?t, vidujin? gyvenim? gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jau?iu, kad jis didelis ir galingai kvie?iantis savin. Pamatysime.
Kai tur?si laiko, pabr?žk. Tavo laiškai tokie nuoseklus, puik?s, o manieji be tvarkos. Toks ir aš jau žmogus. Negaliu kitaip, nemoku nuosekliai. Kad negaliu pradžios rasti ir pabaigos prid?ti, nežinau kas kaltas. Gal?jai vasar? pasteb?ti. Aš niekada nesu iškart visas. Jei b??iau kada visas, parašy?iau daug gražiau.
Pagaliau pridedu, tik nesisteb?k. Tav?s niekad nepamiršiu. Tavyje, Dangute, yra tai, kas mane papild?. O tai yra Tavo keistieji dvasios bruožai, kuriuos susikaupimo minut?se jauti.
Vytautas
8
Telšiai, 1939.V.31
Dangute,
Aš vis dar tikiu, kad Tu nepyksti, jei Tave tuo vardu vadinu. Taip jau man patinka, ir aš negaliu susilaikyt, taip nepavadin?s. Aš jau seniai tik?jau ir laukiau Tavo laiško ir vis d?lto… neapsirikau. Aš tik?jau, kad Tu parašysi, nes Tu negal?jai neparašyti. Mes taip draugiškai iki šiol sugyvenom, tikiuos ir toliau.
Sakaisi esanti vaikiška, ar bent draug?s, rodos, taip Tave vadina, ta?iau tas yra geriau negu gera. K? mes labiausiai m?gstame, juk vaikus. O kod?l? Jie tokie jauni, niekada nenuobod?s ir nesenstantys atrodo. Savo darbuose Tu nesi vaikiška, tik savo linksmumu, gyvenimo džiaugsmu tokia atrodai. Tavo vaikiškumas pati girtinoji žmogaus ypatyb?.
Pavasaris! Matyt, jis Tau nemažai ?takos daro. Dar šalia meil?s al?jos gyveni. Ne?simyl?k Taurag?j, kad netekt? li?dnai iš Taurag?s išvykt. Kol jauni esame, turime b?t dideli vaikai ir savo tarpe be galo draugiški. Draugiškumas, sugyvenimas, šviesaus pavasario ir šviesaus gyvenimo džiaugsmas turi b?ti mums nesvetimi. ?simyl?t jauniems neverta, pasakysiu. Žinau t? moment?, kada mergait? ima berniuk? nuo mergait?s skirti, v?liau tenka truput? ir naiviai ?simyl?ti. Bet tas praeina be didesni? nuostoli?, tik parodydamas, kad mergait? yra pilna mergait?, ir berniukas yra tikras berniukas. Bet to ir pakanka jaunystei. Toliau n? žingsnio. Per daug didelis absurdas savo šviesi? ir gaivi? galvut? apsunkint per ankstyvom meil?s id?jom. Jaunyst? yra pavasaris, kuris turi b?ti laisvas. Žmogaus pavasaris turi b?t laisvas. Tu, Dangute, priklausai tik sau, bet kada mus jungia nuoširdumas, nepamainoma draugyst?, kokie galingi mes esame.
Tod?l ?simyl?t neverta pavasar?. Kada mes b?sime nebe jaunuoliai, o ? vasar? keliaujantys vyrai ir moterys, tada gal?sime ?simyl?t stipriai, galingai, nepajudinamai. O jaunyst? tik laisvei ir nesuterštam džiaugsmui, tampriam draugiškumui. Tu sutinki, Dangute!
Šv?kšnoj neb?siu. Mokaus. Atsiprašyk už mane šv?kšniški?, perduok link?jimus Naus?dai. O tau, Dangute, pasisekimo!!!, kokio tu n? tik?tis negal?si. Aš jau baigiu laikyti, puikiai einasi; pasimelsk, jei prisimeni, aš už Tave pasimelsiu. Foto dar neturiu, bet nemeluoju, prisi?siu mokinišk? iš kaimo. Tu man rašyk (nepamenu, rodos, jau min?jau kur) Šarnel?s kaimas, Žem–Kalvarija, o vasar? aš pasistengsiu Tau k? nors ?domesnio parašyti. Gal pasimatysim vasar? kur nors?
Vytautas