Vien? vakar? gr?žau ? savo tyl? kambar?l?. Saul? k? tik buvo nusileidusi, ir jos rožinis ratas dar tebejuos? vis? horizont?. Prie pat horizonto padang? buvo kruvina, bet juo aukštyn skliautais, juo ratas dar?si šviesesnis, labiau ružavas. Toks juodbruvis vakaro raudonumas visada mane ker?davo, bet š? vakar? aš nebesvajojau apie nusileidusios saul?s gražum?, tik jos pa?ios man gaila buvo…
Atsis?dau kambar?ly prie stalo priešais vienintel? langut? ir pažvelgiau ? rytin? dangaus pus?. Saul?s gr?žtant dar n? laukt negal?jau. Buvau labai pavarg?s ir pats sau tariau:
– Aš pamiegosiu ramiu miegu iki saul?s at?jimo.
Nutarimas buvo eilinis, bet ir neblogas. Juk visi taip daro – laukdami saul?s, užmiega jaukiu ir nuoširdžiai giliu miegu.
Atsiguliau. Galva ramiai ils?josi ant priegalvio, nes joje nebuvo jokios minties. Tai yra momentas, kada imi savo sielos ?giu išsitiesti tinginystei ir taip gl?d?damas, pats sav?s nejunti. Bet užmigt vis d?lto negal?jau. Lang? nuauksin?s vakaro raudonumas kažkaip sl?piningai atsimuš? mano akyse. Pasik?liau ir, pri?j?s prie lango, nuleidau užuolaid?. Tariaus gal?si?s ramiai praleisti nakt?. Bet nieko negelb?jo. Manyje kartu su vakaro šeš?liais pabudo neramumas, ir staiga šird? užgavo kažkoks sl?pinys. Jis at?jo neju?iom lyg koks ?kyraus skausmo atsiminimas. Gal jau ne vien? kart? buvo su manim taip atsitik?, ir, tariau, nakt? praeisiant, besiblaškant ant pagalvio…
Vien? minut?, kai lange visiškai užgeso juodbruvis raudonumas, mano mažutis kambar?lis prisipild? vakaro sl?pini?. Kažkaip keistai, bet varginan?iai buvau t? sl?pini? pagautas.
Bet tai buvo slopinan?iai malonu ir saldu, ir vargin?s skausmas tur?jo kažkoki? didži? vertyb?, kurios nei tada, nei dabar negaliu ?sp?ti. At?jo rytas. Laikrodis paskelb? pirm?sias naujos dienos valandas. Bet vis dar tebebuvo tamsu. Pagaliau pamaž?le nusiraminau ir lyg prisn?dau. Kažkoks gr?žtel?jimas mane pabudino, ir aš pama?iau aukšt?, tvirt? b?tyb?, ramiai ir l?tu žingsniu besiartinant? ? mane. Aš neišsigandau, bet, labai nustebintas, atsis?dau ant lovos krašto. Nepaž?stamasis pri?jo prie staliuko ir pris?do vienintel?n mano k?d?n. Jis paži?r?jo ? mane ir pamaž?le v?l nusisuko ? lango pus?. Aš tuoj sume?iau, kad tai koki? trisdešimt met? vyras, kažkaip patraukian?iai malonus ir geras. Jo akys buvo pilnos ramios ugnies ir judesiai nusisteb?tino pranašumo, palyginus juos su žmoni? judesiais. Šis žmogus staiga man pasirod? paž?stamas, tik niekaip negal?jau prisimint, kur aš j? buvau mat?s: ar karš?iu degan?iose jaunyst?s naktyse, ar tyliame dvasios susikaupime. Tik niekaip negal?jau atsp?ti…
Jis pasik?l? ir patrauk? lango užuolaid?. Pirmieji tekan?ios saul?s spinduliai nušviet? Jo veid? ir aš pažinau.
– Viešpatie! – sušukau ir tyliai prie Jo prisiartinau. Man pasidar? be galo baugu.
– Viešpatie! Kod?l teikeisi aplankyt mane?
Jis tik pasilenk? ant stalo ir tyliu patraukliu balsu tar?:
– Aš atnešiau saul?s patek?jim?, nes tu laukei.
– Taigi, Viešpatie! Aš jo laukiau.
Jis tik pasiži?r?jo ? mane ir li?dnai pratar?:
– Tu laukei saul?s, bet jos laukim? pakeitei miegu. Ir taip visi j?s darote! Šviesos laukiate miegodami. „Tegu ji pati ateina“, sakote j?s. Bet budint aš j?s? nema?iau, nors j?s dažnai skundžiat?s ir verkiate, nesulauk? saul?s. Bet saul? dažnai pro jus praeina, tik j?s nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. J?s saugote gyvyb?, bet šviesos nesaugote. J?s bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. – Staiga Jis nutilo, ži?r?damas ? tekan?i? saul?.
Aš irgi nukreipiau ? j? savo akis. Š?rytin? saul? buvo kažkaip ne?prastai skaisti. Aš, nutraukdamas tyl?, tariau:
– Kokia meili saul?s šviesa, Viešpatie. Šitie spinduliai atgaivins laukus ir vasara subr?s beregint. Žmon?ms bus nemaža džiaugsmo.
Staiga Viešpats atsigr?ž? ? mane ir pilnu užuojautos žvilgsniu palyd?jo paskutinius mano žodžius. Aš sumišau, susig?dau.
– Gal tušti mano žodžiai, Viešpatie; gal ir negeri?
Jis atsak?:
– Žodžiai geri, bet ne geriausi. Tu kaip ir daugelis nesidžiaugi pa?ia šviesa ir saul?s spind?jimu, bet tau r?pi spindulys, kuris pad?s subr?sti vasarai ir atnešti žemei vaisi?, reikaling? tavo k?nui. Šviesa jau tapo jums ne šviesa, o šviesoje ?ži?rim? daikt? tinkamumas, ir j?s patys gyvenate ne šviesai, o Šviesos padarams.
Jis dar labiau pak?l? bals? ir toliau t?s?:
– Aš atnešiau jums saul?s patek?jim?, bet j?s nebud?jote, aš ?diegiau j?s? širdyse Švies?, bet j?s pasišviet?t mano šviesa, savo auksui suskaityti, aš ?diegiau sieloj šilimos liepsn?, bet liepsn? j?s panaudojote valgi? kepimui. Tod?l vargstate ir nerandate ramumo. Bud?kite, ir v?l atsivers šviesa. Pakelkite galvas ir pastumkite šalin auks?, nes auksas slegia siel? ir sumaišo prot?. Šilima atkurkite save ir pasaul?, o Aš b?siu j?s? žingsniuose. Bud?kite, nes Aš atnešiau saul?s patek?jim?, – baig? Viešpats.
Aš dar kart? pasiži?r?jau saul?n. Ji staiga ?m? nesulaikomu greitumu ? mane art?ti, ir mano akys pamat? nuostab? dalyk?: mano svetys liepsnojo saul?je ir saul? Jame. Aš buvau pagautas ne?prasto karš?io ir meil?s ugnyje apalpau.
Kai aš pabudau, ? mano kambar? buvo prisirink? žmoni?. Mano galv? jie tryn? šlapiais skudurais ir išsigand? verkšleno… Ta?iau pamat? mane v?l sveik?, nudžiug? d?kojo Dievui.
Ar ir su tavim taip pat neatsitiko, mano mielas drauge? Bet štai mes pamaž?le pamiršome t? graž? atsitikim? ir galb?t tik retkar?iais j? beprisimename. Prad?kime bud?t, saul?s laukdami, ir tas malonus saul?s užtek?jimas v?l ateis pas mus. Žinoma, tai sunku, nes tavyje pabudusi šviesa bus šlapiais skudurais gesinama, bet tu gali nepasiduoti ir palikti žmogum, kuris niekada neišleidžia saul?s iš aki? ir iš širdies.
1939