Ramyb?s bankas

? m?s? miest? atvyko nauji žmon?s ir ?steig? nauj? ?staig?, pavadindami j? Ramyb?s Banku. Tuo metu netur?jau aš ypatingo jokio r?pes?io, tod?l jau kit? ryt? peržengiau mane sudominusio namo slenkst?. ? akis krito nuostabiai švelnus, patraukiantis tarnautoj? mandagumas ir tvarka. Be to, kaip pirmasis klientas buvau maloniai sutiktas.

– M?s? Bankas, – aiškino vienas tarnautoj?, – n?ra toksai, koki? jums iki šiol teko matyti. ?ia neišmokami pinigai, nors priimami. Pateikite mums savo turt?, ir mes atsilyginsime jums Ramybe, – baig? jis.

– Bet kad aš nieko neturiu? – paklausiau.

– N? penki? cent? kišen?je?

– N?ra n? t?.

– Tai tada, – maloniai šypsodamas, tar? Banko valdytojas, – j?s priimamas m?s? tarpan. Nuo šios valandos j?s eikite ? miesto aikštes ir skelbkite apie naujai atvykus? Bank?. Kas nori ramyb?s ir geros, skais?ios s?žin?s, teateinie nešinas savo turtu ? m?s? namus. Ta?iau negalima atiduoti turto dal? ir pelnyti visišk? Ramyb?. Reikia visa atiduoti tai, kas žemiška, d?l jos ir nieko nepalikti savo susigraužimui.

Aš dar nor?jau kažin ko paklausti, bet nebeišdr?sau ir pamaž?l atatupstas iš?jau miesto gatv?n. Nus?linau susir?pin?s miesto aikšt?n ir pasidr?sin?s užkalbinau kelet? keleivi?. Vienas praeivis nusišypsojo ir užkalbintas parod? pirštu kakton. Šitas gestas, visiems gerai paž?stamas, nebuvo ir man nesuprantamas. Bet k? daryti, pareigose gražu ištverti iki galo.

Iš kitos gatv?s kampo pasišok?damas atskriejo ? mane berniokas, rankoje žvangindamas sidabrinius pinig?lius. Aš j? sustabdžiau ir pasi?liau atiduot juos Ramyb?s Bankui.

– K?, ar tau galvoj negerai. Man nereikia tavo ramyb?s. Palaikyk j?, kai aš lazda pasiremdamas ateisiu, – ir nud?m? gatve.

Daugel pra?jo žmoni?: vieni j? susir?pin?, susitrauk? ir slegiami, bet šitie dar labiau bijojo Ramyb?s, kiti neš?si sunkius ryšulius ir paklausti grasino už trukdym? antausius apskaldyti, o daugelis visai nieko neatsak?. ?jo senos moterys ir kalbinamos kuo skubiau trauk?si šalin; skriejo pro šal? jaunos mergait?s, dalino žvilgsnius, bet niekas nenor?jo Ramyb?s pelnyti. Aš buvau apviltas: niekas nelauk? Ramyb?s, neišsižad?jo pinigo ir savo r?pes?io. Ir visa šitoji žmoni? up? atrod? lyg verpetas, kuris niekad nerimsta, niekad nenutyla. Iš toli ateidavo nauji žmon?s ir naujos gajos kartos, bet šitame baisiame rate j? veidai blyško ir smulk?jo. Neretai gal?jai pamatyt praeivi? akyse paskutin?s pagalbos šauksmo žibur?l?, ta?iau j? liežuviai juokingai tyl?jo. Visi veng? netekti šito baisaus pinigo, stovin?io aikšt?s vidury ir stumian?io žmones ? mirt?, neapykant?, ? nesutikim?, keršt? ir paniek?. Ta?iau jo ratas negailestingai sukosi, ir niekas nem?gino iš jo išsivaduoti. Retkar?iais minios tarpe mat?si pranaš?, si?lan?i? savo pagalb?. Ta?iau daugelis j? buvo netikri pranašai ir dar labiau palenkdavo žmones pinigo valdžiai. Tod?l ir nenuostabu, kad žmon?se išaugo didelis nepasitik?jimas mokytojais ir pranašais, o tai pasunkino mano paskirt? ir jos vykdym?.

Du tre?daliai dienos nu?jo amžinyb?n, o ? Ramyb?s Bank? niekas neat?jo. Be tikslo žvalgiausi aikšt?je ir jau rengiausi j? palikti, tik staiga tolimiausios gatv?s pa?iame gale pasirod? padorus pilietis ir art?jo man?s link. Jis ?jo, švilpaudamas ir kažin k? su savim kalb?damas. Man jis pasirod? patogus pakalb?ti, ir aš tariau:

– Sveikas, gerasis žmogau! Leiskite man su jumis pasikalb?ti.

Nepaž?stamasis truput? kr?ptel?jo, bet v?liau reikiamai susitvard? ir net maloniai nusišypsojo.

– O kas per reikalas? – užklaus? jis.

– Reikalo ypatingo n?ra, ta?iau aš nor?jau… lyg ir šiaip sau pasikalb?ti.

– Ah, vadinasi, j?s norite pasikalb?ti, kitaip sakant, šiaip sau pasikalb?ti. Tam tikrais momentais ir aš nor??iau su bet kuo šiaip sau pasikalb?ti, ir veik pasakysiu, j?s atsp?jote, j?s nuostabiai atsp?jote. Aš noriu, net nuoširdžiai noriu, va, kad ir su jumis pasikalb?ti. Matote, yra ypating? moment?, kada mes norime kalb?ti, ir pirmas sutiktasis gali b?ti pokalbio dalyvis.

Šitaip nusiteik?, mes pasiek?me miesto park? ir nuošaliau sus?dome pokalbiui. Prieš m?s? akis ž?ravo vakaro dangus ir tolumoj sl?p?si kalnai, o pat? park? supo šilta nuošal?s vienuma.

– Vadinasi, j?s sakote, – t?s? ?pus?t? pokalb? sutiktasis, – kad žmogus nevengia pinigo ir praranda savo Ramyb?. Ta?iau yra neaišku, kur galima pelnyti Ramyb?, atstojan?i? pinig?.

– Na, tai ?ia visai lengvas klausimas, – tariau. – ? m?s? miest? atvyko nauji žmon?s ir ?steig? Ramyb?s Bank?. Atiduokite ten, k? turite žemiško, ir j?s tur?site visišk? Ramyb?. Tad j?s? gyvenimas taps kurian?iu, ne ardan?iu. Šiame gyvenime žmon?s daugiausia r?pinasi vien tik tuo, kas reikalinga pasiekti mir?iai, toliau jie nežvelgia. Ta?iau mir?iai pasiekt užtenka primityviausi? priemoni?, o po jos einan?iam gyvenimui reikia pa?i? didžiausi? žmogaus valios ir dvasios pastang?. Tod?l eikit ir palikit Ramyb?s Banke tai, kas lyd?s jus tik iki mirties.

– Vadinas, j?s man tai liepiate daryti. Išeit?, kad aš tur??iau eiti… ten ir palikti… atiduoti visk?. Na, bet kaip ? mane tada ži?r?s žmon?s. Juk artimieji pažino mane ir vadino pasiturin?iu žmogum. Ar jus suprantat, k? tai reiškia: „pasiturin?iu žmogum“. O be to, juk štai aš ketinau jiems suteikti staigmen?… pasistatyti namus, koki? ?ia mieste nerastum. Ir ta mintis taip mane paverg?, taip supan?iojo, net dusina, o tod?l, kad ji per eil? met? kultivuota ir stiprinta mano sieloj išaugo didžiu medžiu; šaknys siel? jau apipyn? ir širdy išsikerojo. Rausi med?, šird? išpl?ši.

– Bet, žmogau, med? reikia išrauti, nes jis užstoja jums saul?s švies?. J?s paunksmy gyvenate ir išblyšk?s vaikš?iojat. Pro tiršt? tamsi? lap? vainik? j?s nematot kaln?, dangaus ir laisv?s. Neretai ? j?s? med? atlekia nevalyv?s paukš?iai ir susikrauna nešvarius lizdus. Paukšt? Turto Meil? paseka kitos paukšt?s: kumpasnapis Suk?iavimas, kreivaak? Klasta ir landžioji Vagyst?. O iškrapštyti juos sunku, jei juos išvytum, nešvar?s lizdai palikt?, jei lizdus išgriautum, ant širdies nuos?dos pult?. Tada jau n?ra laiko pasiži?r?ti brandži? vasaros nakt? ir m?lyno dangaus, tada jau neišvysti kaln? ir neišgirsti piemens ragelio, vedan?io kalnais jaun?j? por?.

– Nemaniau, kad šitie dalykai b?t? žmogui reikalingi; vadinas, ir be toki? smulkmen? žmogus negyvena pilnu gyvenimu, – susigalvoj?s tar? nepaž?stamasis.

– Negyvena, nes tai ne smulkmenos, o tikrojo gyvenimo tikrieji pagalbininkai, – atsakiau aš, ir nutilome. Nutilom ir ?siklaus?me. Iš kažkur art?jo žingsniai, pilni sunkumo ir nerimties. Jie dar?si vis aiškesni, ir mes atsigr?žome. Prieš mus stov?jo Pinigas ir už jo gausyb? palydov?. Tada jis pasisuko ? savo pagalbininkus ir tar?: „Pastatykite namus, koki? šiame mieste nerastum“.

Prieš mus ne?tik?tinu greitumu iškilo sienos, ir sužiuro naujai ?d?ti langai. Pro juos tryško putli šviesa ir lepus svaigulys. Viduje vaikš?iojo žmon?s ir linksmai tarp sav?s kalb?josi. Dažnai šm?kš?iojo moterys, ir žvilg?jo j? nuogi pe?iai, b?gin?jo maži vaikai ir k?l? triukšm?. Pinigas pasisuko ? mus ir tar? nepaž?stamajam:

– ?eik ? namus, ir jie bus tavo, o visi, kurie ?ia vaikš?ioja, tav?s klausys.

Nepaž?stamasis pasik?l? ir pradingo duryse. T? vakar? aš gr?žau gatv?mis, ži?r?jau m?lyno dangaus, jau?iau brandžias gegužio naktis ir gird?jau piemens ragel?, laimingai vedant? kalnais jaun?j? por?, ta?iau ? Ramyb?s Bank? niekas neat?jo.

1940