Tuštybė

Tada aš atidariau savo tuštybės parduotuvę. Virš durų pakabinau didelį plakatą su šiais jame išrašytais žodžiais: Tuštybė čia gaunama prieinamiausiomis kainomis.

O tuštybės aš turėjau daug. Naujomis jos atsargomis aš nesirūpinau: „kai tik išbaigsiu, vėl grįšiu užmarštin“, – tariau pirmą rytą, praverdamas parduotuvės duris.

Prasėdėjau pusę dienos, bet niekas pas mane neatėjo. Buvo baisiai pikta; negi niekas nenorėtų mano tuštybės? Lauke girdėjosi kalbos šnabždesiai, kartais staigus, užslopintas juokas.

– Įdomu, ką jie kalba, – tariau sau ir pasislinkau prie durų.

Netoli stovėjo kažkokie žmonės ir kalbėjosi.

– Komediantas, – tarė vienas linksmai ir nerūpestingai.

– Manau, čia niekas neužeis, – pritarė kitas.

Toliau aš nebegalėjau nugirsti, nes balsai vis tolo ir tolo. Ir taip visą laiką: kažkas ateina ir nueina, balsai ryškėja ir vėl prityla. Vienu metu išgirdau plonus ir miklius mergaičių balsus, paskui pasigirdo storesnis balsas:

– Ko tik neprasigalvoja dabar, sakau.

– O taip, tikėk manim, ypač šiais laikais, greit visa galėsime gauti, – rimtai pritarė kitas, matyt, paslaugus vyras.

Pietų metu pro šalį ėjo dvi ponios, ir viena čiauškėjo tokiu meiliu ir be galo plonu balseliu:

– O aš tik žiūriu, šįryt nauja parduotuvė, taip staiga, tiesiog dar susivokti negaliu; iš kur tai?

Staiga jos balsas virsta visai abejingu:

– Ir ką čia, rodos, ar tik ne tuštybę pardavinėja.

– Taip parašyta, – atsakė antroji.

– Bet ašen čia niekad neužeisiu, – vėl užgirdau plonąjį balselį: – pasakysiu atvirai, ko, ko, bet tuštybės tai nemėgstu, – nubaigia įtikinančiai. – Tačiau, ponia, jei jūs ketinate užeiti, prašom, galiu palydėti.

– Ak ne, susimylėkit, tik jau nelaukit. Aš to nepadarysiu. Jei jūs nors truputį mane pažįstat,… tai…

Man atrodė, kad jos prisiartino netoli durų. Pirmoji vėl užvedė:

– Jau galėtum eit, nes, jei neketinam užeit, tai nevertėtų čia ilgiau stoviniuoti.

– Tuoj, tuoj – atsiliepė antroji, – mes tuoj skubėsim. Bet… man reikėtų pasikalbėti truputį su parduotuvės savininku, jis mano geras pažįstamas, ir, be to, mano šeima turi šiokių tokių artimesnių ryšių su juo.

Staiga pirmoji suprunkščia: – Ha, ha, sakykit atvirai, kokie čia jūsų ryšiai, o, be to, mano manymu, būtų ko čia slėptis.

– Jūs įtarinėjat, nesitikėjau, – tūždama suspiegia anoji. Juo tolyn, juo ji darosi priekabingesnė. – Šiandien aš tyčia neisiu, nors sakau, reikalas svarbus, ir galbūt vyras barsis, sakys reikalų nežiūri: mano vyras baisus, jis tvarką mėgsta, bet aš geriau nukentėsiu visus jo priekaištus, tik ne, neisiu, jau niekada neisiu… bet pagaliau juk ne tai svarbu, čia būtų niekis, aš tik negaliu, negaliu pakęsti jūsų įtarinėjimų, juk tai savotiškai bjauru.

Įširdusi ponia pagreitina savo žingsnius, o draugė ją vejasi, kažką įsidegus kalbėdama. Pamažėl abiejų balsai išnyksta gatvės ūžesy.

Toliau vėl ramu. Aš dar palaukiau porą valandų. Ne, sulaukti ko nors tikrai buvo neįmanoma. Sėdėjau prie durų, galvą parėmęs rankomis, ir mąsčiau.

Tiktai kažkas staiga paklebeno į užpakalines duris, ir vos tik aš suspėjau pakelti galvą, į kambarį jau ritosi vienas mano kaimynų, toks mažutis ir geru, apvalainu veideliu. Jis atrodė linksmas, sukinėjosi greitai ir vikriai.

– Sveikutis, nagi, ką veiki? Kaip biznis, – mala jis, kratydamas mano ranką apvalioj savo saujoj. Jis sukinėjasi vidury parduotuvės, suneria rankas į šonus ir pleškina: – Na ir sumanei, tikėk manim, aš tai nebūčiau šitaip sugalvojęs. Jau seniai sakiau, kad tu ką nors ypatingo galvoji. Draugai tik ne! ne! bet aš ramiai pakeliu ranką, kantrybės, mano ponai, kantrybės, pamatysit, aš, sakau, jį gerai pažįstu ir nesiduosiu suklaidinamas…

Valandėlę nutilęs, sugriebia kėdę, prisitraukia prie manęs ir lyg atsipūsdamas taria: – Tokios, tokios naujynėlės, ką padarysi, vis ką nors žmogus sumanai, gyvas padaras, tai kas čia stebėtino.

– Ak tiesą, jus nepykit, kad aš, žinai, ne pro tas duris įsiveržiau. Sakau, eisi iš gatvės, tai pastebės, kam nereikia, paskui ir sakys: žiūrėkit, ir jam mat parūpo… O, be to, aš teisingas žmogus ir nenoriu, kad kiekvienas apie mane nerimtai atsilieptų. Ir, svarbiausia, aš visai nenoriu jūsų tuštybės… – pažiūrėjo jis man į akis lyg tyrinėdamas, ar patikėjau.

– Atbėgau draugą aplankyti. Juk tas reikalinga, ar ne? – rimtai pabaigė jis ir atsistojo. Apsisuko, priėjo prie lango, pasižiūrėjo į gatvę, staiga suktelėjo ir klausia:

– O tiesa, parodykit, parodykit, ką turit, juk atėjus pažiūrėti kaip ir būtina. Gal ir gerų dalykų turite, nors, prisipažinsiu, nesidomiu, bet gal ir reikėtų prieš išeinant ką nors paimti.

Jis bėginėja akimis po kambarį.

– Sakykit, ką jūs turit, kokių dar yra prekių be…?

– Aš teturiu tik tuštybės.

– Tuštybės, sakot, hm… – Žmogutis nuleidžia galvą ir prikanda lūpą. – Reikės atsisveikint. O gaila, nėra kitų prekių. Bėgu į namus, na, – jis sustoja lyg abejodamas, – duokit ką turite, duokite dalį, gal paimsiu, žinai, žmona, namie vaikai laukia, visą dieną namuose nebuvau, supranti, kaip su šeima, vakarais dar svečių ateina, vis ką nors reikėtų žmonėms parodyti. Žinot, reikia svečią užbovyt, gal pravers, duokit…

Aš atidaviau jam savo tuštybės dalį. Jis sugriebė ir pasisuko į duris. – Žmonai atiduosiu, sakysiu, draugas įdavė. – Prie durų, pusiau atsigręždamas, sušunka:

– Beje, užmiršau paklausti, kaip sekasi, jau daug tų, tų klientų… atrodo, bus galima verstis?

– Nelabai kas, – nenoriai atsakau.

– Nenusiminkit, neverta, – raminamu tonu, rimtai mojuodamas ranka, iš lėto pasakoja jis. Paskui šypteli, primerkia vieną akį ir sušnabžda:

– Suprantat, žmonės gėdisi truputį, bet vėliau ateis… ot, pro šias duris, – spausdamas durų rankeną, pranašingai tvirtino jis. – Kaip Dievą myliu, neiškęs ir ateis. O toliau seksis ir net labai gerai seksis… Reikia pažint žmones, pažint žmonių psichologiją, – visai majestotiškai užbaigė mano pirmasis lankytojas ir išsprūdo pro duris, baisiai laimingas ir patenkintas, kad viskas taip nuostabiai pasisekė ir pašnekesį užbaigė taip subtiliai ir net moksliškai.

Ir tikrai. Jis nemelavo. Man ėmė sektis. Pavakariais pro užpakalines duris ėmė plūsti tuštybės mylėtojai. Jie teisinosi nieko iš manęs nenorį, bet pirko su ypatingu godumu ir užsidegimu. Greitai visas miestas aplankė mane. Ateidavo mergaičių, berniukų ir senesnių, labiausiai ponių. Jos visada laikosi rimtai, pirmiausia apkaltina mane dėl neestetiškos kambario išvaizdos. O viena net būtinai įsakė nupirkti veidrodį, daiktas baisiai esąs reikalingas, stačiai tokioj ir tokioj sienoj turįs kabėti didelis veidrodis.

– Žinai, dalykas rimtas, – pasakė ji. – Eini kartais gatve, pasisuka vėjas, na ir atsitinka kas nors, ar skrybėlaitė nulekia, ar, sakysim, susidraiko plaukai. Na, užeini pas pažįstamą, juk nėra kur dingti, o parankiausia tačiau artimiausion parduotuvėn.

Ji išsiima veidroduką, sukinėja plaukų sruogas, taisosi.

– Dabar aš tam tyčia užsukau, tualeto reikmenų ieškau, o jūs nė veidrodžio padoraus neturite. Juk taip negalima.

Ji baigia puoštis, paduoda ranką ir atsisveikina. Išeidama ji iškilmingu tonu pareiškia:

– Atrodo, kad kažką čia tokio nematyto pardavinėjate. Duokite ką nors geresnio, man nesmagu, sakys, apibarė, o nieko nenupirko, – ji paėmė ir išėjo.

Man tikrai sekėsi. Mano tuštybė kasdien vis tirpo ir tirpo. Tada mane pagavo kažkokia baisi karštinė. Aš visą laiką sėdėjau krautuvėje ir galvojau apie nykstančią prekybą. Du mėnesius guliau ant parduotuvės suolų ir čia pat gaminaus valgį, nes į namus vykti nebenorėjau.

Pagaliau atėjo valanda ir tuštybė išsibaigė. Mano lankytojai. Mano lankytojai nusinešė paskutinę jos dalelę, ir parduotuvė liko tuščia. Dabar aš po keletos mėnesių pirmą kartą pasijutau ramus ir patenkintas.

Jau buvo vakaras. Kai užrakinėjęs visas duris, pasukau namų link, gatvėj jau švietė žiburiai. Lengva širdimi žengiau namo. Galva svaigo, buvau išvargęs, kojos pynėsi, o praeiviai mane stumdė; taip aš nuo kasdienio gyvenimo buvau nupratęs. Tačiau širdy ruseno kažkokia ugnis, šilta ir žavinti. Juk ar ne tai, kad aš ėjau į namus, kur nėra tuštybės. Kai, priėjęs savo namų duris, atrakinęs jas pastūmiau, kraujas staiga užplūdo veidus ir mano rankos ėmė virpėti. Greit numečiau drabužius ir užžibinau šviesą. Godžiai sužiūrau aplink: kas namuos buvo likę be mano tuštybės. Mano akys ieškojo didžių ir vertingų dalykų. Bet, Viešpatie, nejaugi… mano kambarys buvo tuščias, visiškai tuščias, jame nieko nebuvo. Staiga mane pagavo siaubas. Ak, juk be tuštybės aš nieko niekada neturėjau. Ir tą paskutinį turtą taip lengvai atidaviau kitiems. Dabar man nebuvo nieko likę. Aš staiga pasijutau nelaimingas, baisiai nelaimingas…

– Bėgt, bėgt ir maldaut, kad sugrąžintų, – šovė į galvą mintis, – bėgt tuoj, kol laikas. – Prieš mane ant stalo gulėjo surinkti pinigai. Jie manęs neviliojo. Kam jie, jei už juos negalima gauti tuštybės? Aš galėjau juos visus mesti į veidą tam, kas būtų pasiūlęs tada jos bent trupinėlį.

Staiga sugriebiau pinigus ir išbėgau gatvėn. Lėkiau greit ir plakančia širdim. Aš norėjau belstis į namus, prašyt, kad grąžintų mano turtą. Bet kiek klabinau, niekas neatsiliepė, tada puoliau prie lango, kur spindėjo šviesos, kur kambariuose degė žiburiai, ir godžiai sužiūrau. Visur žmonės buvo linksmi: jie kalbėjosi, juokavo, jų širdys buvo pilnos džiaugsmo. Jie svaiginosi, nes tuštybė buvo atėjusi į jų namus. Aš jiems buvau atidavęs tai, kas vienintelis teikia džiaugsmo ir paguodos šioje žemėje. Tuštybė daro žmones gerus ir laimingus, nes ji vienintelė, kuri pridengia mirtį ir nujautimą, ji vienintelis žibąs žavus pajacas, šokąs tamsumoj. Ir kas matys aplink siaučiančią tamsą, jei pajacas taip gražiai šaiposi ir šoka. Tada aš supratau, kodėl žmonės taip godžiai pirko ir grobstė mano tuštybę.

Betiksliais žingsniais tą tamsią naktį aš grįžau gatvėmis namo. Dar kartą pravėriau kambario duris. Dar kartą uždegiau šviesą ir ilgai ilgai žiūrėjau į savo tuščius namus: taip, juose nieko, nieko nebuvo. Kadaise čia viešėjo tuštybė, ir aš buvau laimingas.

Aš atsisėdau prie stalo ir norėjau verkt, verkt, bet akys buvo sausos, degančios ir ašarų jose nebuvo, o sąnariais bangavo iš skausmų sujudęs kraujas.

1942