Tada aš atidariau savo tuštyb?s parduotuv?. Virš dur? pakabinau didel? plakat? su šiais jame išrašytais žodžiais: Tuštyb? ?ia gaunama prieinamiausiomis kainomis.
O tuštyb?s aš tur?jau daug. Naujomis jos atsargomis aš nesir?pinau: „kai tik išbaigsiu, v?l gr?šiu užmarštin“, – tariau pirm? ryt?, praverdamas parduotuv?s duris.
Pras?d?jau pus? dienos, bet niekas pas mane neat?jo. Buvo baisiai pikta; negi niekas nenor?t? mano tuštyb?s? Lauke gird?josi kalbos šnabždesiai, kartais staigus, užslopintas juokas.
– ?domu, k? jie kalba, – tariau sau ir pasislinkau prie dur?.
Netoli stov?jo kažkokie žmon?s ir kalb?josi.
– Komediantas, – tar? vienas linksmai ir ner?pestingai.
– Manau, ?ia niekas neužeis, – pritar? kitas.
Toliau aš nebegal?jau nugirsti, nes balsai vis tolo ir tolo. Ir taip vis? laik?: kažkas ateina ir nueina, balsai ryšk?ja ir v?l prityla. Vienu metu išgirdau plonus ir miklius mergai?i? balsus, paskui pasigirdo storesnis balsas:
– Ko tik neprasigalvoja dabar, sakau.
– O taip, tik?k manim, ypa? šiais laikais, greit visa gal?sime gauti, – rimtai pritar? kitas, matyt, paslaugus vyras.
Piet? metu pro šal? ?jo dvi ponios, ir viena ?iaušk?jo tokiu meiliu ir be galo plonu balseliu:
– O aš tik ži?riu, š?ryt nauja parduotuv?, taip staiga, tiesiog dar susivokti negaliu; iš kur tai?
Staiga jos balsas virsta visai abejingu:
– Ir k? ?ia, rodos, ar tik ne tuštyb? pardavin?ja.
– Taip parašyta, – atsak? antroji.
– Bet ašen ?ia niekad neužeisiu, – v?l užgirdau plon?j? balsel?: – pasakysiu atvirai, ko, ko, bet tuštyb?s tai nem?gstu, – nubaigia ?tikinan?iai. – Ta?iau, ponia, jei j?s ketinate užeiti, prašom, galiu palyd?ti.
– Ak ne, susimyl?kit, tik jau nelaukit. Aš to nepadarysiu. Jei j?s nors truput? mane paž?stat,… tai…
Man atrod?, kad jos prisiartino netoli dur?. Pirmoji v?l užved?:
– Jau gal?tum eit, nes, jei neketinam užeit, tai nevert?t? ?ia ilgiau stoviniuoti.
– Tuoj, tuoj – atsiliep? antroji, – mes tuoj skub?sim. Bet… man reik?t? pasikalb?ti truput? su parduotuv?s savininku, jis mano geras paž?stamas, ir, be to, mano šeima turi šioki? toki? artimesni? ryši? su juo.
Staiga pirmoji suprunkš?ia: – Ha, ha, sakykit atvirai, kokie ?ia j?s? ryšiai, o, be to, mano manymu, b?t? ko ?ia sl?ptis.
– J?s ?tarin?jat, nesitik?jau, – t?ždama suspiegia anoji. Juo tolyn, juo ji darosi priekabingesn?. – Šiandien aš ty?ia neisiu, nors sakau, reikalas svarbus, ir galb?t vyras barsis, sakys reikal? neži?ri: mano vyras baisus, jis tvark? m?gsta, bet aš geriau nukent?siu visus jo priekaištus, tik ne, neisiu, jau niekada neisiu… bet pagaliau juk ne tai svarbu, ?ia b?t? niekis, aš tik negaliu, negaliu pak?sti j?s? ?tarin?jim?, juk tai savotiškai bjauru.
?širdusi ponia pagreitina savo žingsnius, o draug? j? vejasi, kažk? ?sidegus kalb?dama. Pamaž?l abiej? balsai išnyksta gatv?s ?žesy.
Toliau v?l ramu. Aš dar palaukiau por? valand?. Ne, sulaukti ko nors tikrai buvo ne?manoma. S?d?jau prie dur?, galv? par?m?s rankomis, ir m?s?iau.
Tiktai kažkas staiga paklebeno ? užpakalines duris, ir vos tik aš susp?jau pakelti galv?, ? kambar? jau ritosi vienas mano kaimyn?, toks mažutis ir geru, apvalainu veideliu. Jis atrod? linksmas, sukin?josi greitai ir vikriai.
– Sveikutis, nagi, k? veiki? Kaip biznis, – mala jis, kratydamas mano rank? apvalioj savo saujoj. Jis sukin?jasi vidury parduotuv?s, suneria rankas ? šonus ir pleškina: – Na ir sumanei, tik?k manim, aš tai neb??iau šitaip sugalvoj?s. Jau seniai sakiau, kad tu k? nors ypatingo galvoji. Draugai tik ne! ne! bet aš ramiai pakeliu rank?, kantryb?s, mano ponai, kantryb?s, pamatysit, aš, sakau, j? gerai paž?stu ir nesiduosiu suklaidinamas…
Valand?l? nutil?s, sugriebia k?d?, prisitraukia prie man?s ir lyg atsip?sdamas taria: – Tokios, tokios naujyn?l?s, k? padarysi, vis k? nors žmogus sumanai, gyvas padaras, tai kas ?ia steb?tino.
– Ak ties?, jus nepykit, kad aš, žinai, ne pro tas duris ?siveržiau. Sakau, eisi iš gatv?s, tai pasteb?s, kam nereikia, paskui ir sakys: ži?r?kit, ir jam mat par?po… O, be to, aš teisingas žmogus ir nenoriu, kad kiekvienas apie mane nerimtai atsiliept?. Ir, svarbiausia, aš visai nenoriu j?s? tuštyb?s… – paži?r?jo jis man ? akis lyg tyrin?damas, ar patik?jau.
– Atb?gau draug? aplankyti. Juk tas reikalinga, ar ne? – rimtai pabaig? jis ir atsistojo. Apsisuko, pri?jo prie lango, pasiži?r?jo ? gatv?, staiga suktel?jo ir klausia:
– O tiesa, parodykit, parodykit, k? turit, juk at?jus paži?r?ti kaip ir b?tina. Gal ir ger? dalyk? turite, nors, prisipažinsiu, nesidomiu, bet gal ir reik?t? prieš išeinant k? nors paimti.
Jis b?gin?ja akimis po kambar?.
– Sakykit, k? j?s turit, koki? dar yra preki? be…?
– Aš teturiu tik tuštyb?s.
– Tuštyb?s, sakot, hm… – Žmogutis nuleidžia galv? ir prikanda l?p?. – Reik?s atsisveikint. O gaila, n?ra kit? preki?. B?gu ? namus, na, – jis sustoja lyg abejodamas, – duokit k? turite, duokite dal?, gal paimsiu, žinai, žmona, namie vaikai laukia, vis? dien? namuose nebuvau, supranti, kaip su šeima, vakarais dar sve?i? ateina, vis k? nors reik?t? žmon?ms parodyti. Žinot, reikia sve?i? užbovyt, gal pravers, duokit…
Aš atidaviau jam savo tuštyb?s dal?. Jis sugrieb? ir pasisuko ? duris. – Žmonai atiduosiu, sakysiu, draugas ?dav?. – Prie dur?, pusiau atsigr?ždamas, sušunka:
– Beje, užmiršau paklausti, kaip sekasi, jau daug t?, t? klient?… atrodo, bus galima verstis?
– Nelabai kas, – nenoriai atsakau.
– Nenusiminkit, neverta, – raminamu tonu, rimtai mojuodamas ranka, iš l?to pasakoja jis. Paskui šypteli, primerkia vien? ak? ir sušnabžda:
– Suprantat, žmon?s g?disi truput?, bet v?liau ateis… ot, pro šias duris, – spausdamas dur? ranken?, pranašingai tvirtino jis. – Kaip Diev? myliu, neišk?s ir ateis. O toliau seksis ir net labai gerai seksis… Reikia pažint žmones, pažint žmoni? psichologij?, – visai majestotiškai užbaig? mano pirmasis lankytojas ir išspr?do pro duris, baisiai laimingas ir patenkintas, kad viskas taip nuostabiai pasisek? ir pašnekes? užbaig? taip subtiliai ir net moksliškai.
Ir tikrai. Jis nemelavo. Man ?m? sektis. Pavakariais pro užpakalines duris ?m? pl?sti tuštyb?s myl?tojai. Jie teisinosi nieko iš man?s nenor?, bet pirko su ypatingu godumu ir užsidegimu. Greitai visas miestas aplank? mane. Ateidavo mergai?i?, berniuk? ir senesni?, labiausiai poni?. Jos visada laikosi rimtai, pirmiausia apkaltina mane d?l neestetiškos kambario išvaizdos. O viena net b?tinai ?sak? nupirkti veidrod?, daiktas baisiai es?s reikalingas, sta?iai tokioj ir tokioj sienoj tur?s kab?ti didelis veidrodis.
– Žinai, dalykas rimtas, – pasak? ji. – Eini kartais gatve, pasisuka v?jas, na ir atsitinka kas nors, ar skryb?lait? nulekia, ar, sakysim, susidraiko plaukai. Na, užeini pas paž?stam?, juk n?ra kur dingti, o parankiausia ta?iau artimiausion parduotuv?n.
Ji išsiima veidroduk?, sukin?ja plauk? sruogas, taisosi.
– Dabar aš tam ty?ia užsukau, tualeto reikmen? ieškau, o j?s n? veidrodžio padoraus neturite. Juk taip negalima.
Ji baigia puoštis, paduoda rank? ir atsisveikina. Išeidama ji iškilmingu tonu pareiškia:
– Atrodo, kad kažk? ?ia tokio nematyto pardavin?jate. Duokite k? nors geresnio, man nesmagu, sakys, apibar?, o nieko nenupirko, – ji pa?m? ir iš?jo.
Man tikrai sek?si. Mano tuštyb? kasdien vis tirpo ir tirpo. Tada mane pagavo kažkokia baisi karštin?. Aš vis? laik? s?d?jau krautuv?je ir galvojau apie nykstan?i? prekyb?. Du m?nesius guliau ant parduotuv?s suol? ir ?ia pat gaminaus valg?, nes ? namus vykti nebenor?jau.
Pagaliau at?jo valanda ir tuštyb? išsibaig?. Mano lankytojai. Mano lankytojai nusineš? paskutin? jos dalel?, ir parduotuv? liko tuš?ia. Dabar aš po keletos m?nesi? pirm? kart? pasijutau ramus ir patenkintas.
Jau buvo vakaras. Kai užrakin?j?s visas duris, pasukau nam? link, gatv?j jau šviet? žiburiai. Lengva širdimi žengiau namo. Galva svaigo, buvau išvarg?s, kojos pyn?si, o praeiviai mane stumd?; taip aš nuo kasdienio gyvenimo buvau nuprat?s. Ta?iau širdy ruseno kažkokia ugnis, šilta ir žavinti. Juk ar ne tai, kad aš ?jau ? namus, kur n?ra tuštyb?s. Kai, pri?j?s savo nam? duris, atrakin?s jas past?miau, kraujas staiga užpl?do veidus ir mano rankos ?m? virp?ti. Greit nume?iau drabužius ir užžibinau švies?. Godžiai suži?rau aplink: kas namuos buvo lik? be mano tuštyb?s. Mano akys ieškojo didži? ir verting? dalyk?. Bet, Viešpatie, nejaugi… mano kambarys buvo tuš?ias, visiškai tuš?ias, jame nieko nebuvo. Staiga mane pagavo siaubas. Ak, juk be tuštyb?s aš nieko niekada netur?jau. Ir t? paskutin? turt? taip lengvai atidaviau kitiems. Dabar man nebuvo nieko lik?. Aš staiga pasijutau nelaimingas, baisiai nelaimingas…
– B?gt, b?gt ir maldaut, kad sugr?žint?, – šov? ? galv? mintis, – b?gt tuoj, kol laikas. – Prieš mane ant stalo gul?jo surinkti pinigai. Jie man?s neviliojo. Kam jie, jei už juos negalima gauti tuštyb?s? Aš gal?jau juos visus mesti ? veid? tam, kas b?t? pasi?l?s tada jos bent trupin?l?.
Staiga sugriebiau pinigus ir išb?gau gatv?n. L?kiau greit ir plakan?ia širdim. Aš nor?jau belstis ? namus, prašyt, kad gr?žint? mano turt?. Bet kiek klabinau, niekas neatsiliep?, tada puoliau prie lango, kur spind?jo šviesos, kur kambariuose deg? žiburiai, ir godžiai suži?rau. Visur žmon?s buvo linksmi: jie kalb?josi, juokavo, j? širdys buvo pilnos džiaugsmo. Jie svaiginosi, nes tuštyb? buvo at?jusi ? j? namus. Aš jiems buvau atidav?s tai, kas vienintelis teikia džiaugsmo ir paguodos šioje žem?je. Tuštyb? daro žmones gerus ir laimingus, nes ji vienintel?, kuri pridengia mirt? ir nujautim?, ji vienintelis žib?s žavus pajacas, šok?s tamsumoj. Ir kas matys aplink siau?ian?i? tams?, jei pajacas taip gražiai šaiposi ir šoka. Tada aš supratau, kod?l žmon?s taip godžiai pirko ir grobst? mano tuštyb?.
Betiksliais žingsniais t? tamsi? nakt? aš gr?žau gatv?mis namo. Dar kart? prav?riau kambario duris. Dar kart? uždegiau švies? ir ilgai ilgai ži?r?jau ? savo tuš?ius namus: taip, juose nieko, nieko nebuvo. Kadaise ?ia vieš?jo tuštyb?, ir aš buvau laimingas.
Aš atsis?dau prie stalo ir nor?jau verkt, verkt, bet akys buvo sausos, degan?ios ir ašar? jose nebuvo, o s?nariais bangavo iš skausm? sujud?s kraujas.
1942