1
Dideli ir monotoniški, ir abejingi
Upi? vandenys tek?jimu masyvišku, pla?iu
Liejasi per lygumas. Nuo j? šner?jimo sultingo
Svaigsta žem? lyg moteris nuo mylimojo kuždesi?.
Ir jos ?s?ius, juodas, supelij?s, išdraskytas,
Susimaišo su derlingu, atneštu dumblu;
O paskui ateina šiltas, ?kanotas rytas,
Ir iš vanden? ir žem?s dulki? sumiš?
Gimsta v?l Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas:
Jojo k?n? pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusi? žied?.
Užsimet?s ant pe?i? pla?i?j? skraist? žali?,
Eina jis per žem?. Jam žaibai nušvie?ia keli?,
Naktimis nupuldami iš debes? juod?.
Šarnel?, 1944.IV.14
2
?ždamas per dang? šiltas mari? v?jas
Neša gr?žtan?ius paukš?ius per vandenis pla?ius
Ir dainuodamas, ? sausum? at?j?s,
Išmeta iš medži? j? supuvusius lizdus,
Jis ateina šniokšdamas per lygumas pilk?sias…
Nuo dangaus šiurkš?iai nupl?šia debes? skaras:
Saul?s kamuolys pla?iai palieja žem?n t?syk
Virpuliuojan?ios ir pl?stan?ios ugnies upes.
Medži? pumpurai pilki, pošk?dami dusliai,
Aiž?ja ir skleidžiasi gleiv?tais lapais
Ir toli aplinkui nirtulingai kvepia.
Dži?sta v?juje ir saul?je visi keliai;
Ir širdis, ? tolumas melsvas ?siži?r?jus,
Jais nor?t? skrist tolyn, kaip skrenda v?jas.
Šarnel?, 1944.IV.15
3
Praeinan?iam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas, bet išdidus:
Myl?damas skurdžiosios žem?s vaisi?
Ir moteris, ir saul?, ir sapnus.
Kaip sve?ias, pakviestas ? švent? šviesi?,
Aš paragausiu, vynas ar svaigus,
Aš tik g?li? spalvom pasig?r?siu,
Savin giliai ?kv?psiu j? kvapus;
Ir mylimos ner?pesting? veid?
Lengvai paliet?s pirštais virpan?iais,
Triukšmingai muzikai aplinkui aidint
Ir atsisveikin?s mostu tik su sve?iais,
Palik?s žiburius toliau j? šventei degti,
Išeisiu vienišas ? amžin?j? nakt?.
Šarnel?, 1944.IV.20
4
Miško gilumoj srauniam šaltiny
Maudos nimfos, išsipyn? plaukus.
M?nesienoj k?nai j? auksiniai
L?ždami vandens paviršium plaukia.
Kai jos šoka, žaidžia ir dainuoja,
Nuo dain? pabunda visas miškas;
O šaltinis upeliu sraviuoju
Joms po koj? puldamas ištyška.
Netoli, prie medžio prisiglaud?s,
Gaurakojis, negražus satyras
Seka, kaip jos taškosi ir maudos.
J? pamat?, klykdamos per giri?,
Tartum vanago paukšty?iai užkluptieji
Nimfos, vejamos satyro, skrieja.
Šarnel?, 1944.IV.21
5
Ant linkstan?i?, ilg? koteli? pasik?l?,
Pla?iom apykaklait?m iš žali?j? lap?
Lyg oriento pypkininkai sodo g?l?s,
Gražiai ratu sustoj?, skleidžia d?m? kvap?.
O bit?s skamb? rezgin? aplinkui pina;
Jos, nuo kvap? apsvaig?, ? žolynus puola
Ir ten, lyg tie girtuokliai, ?sig?r? vyno,
Iš l?to r?plina per aksomin? žol?.
O g?l?s, dideles, gražias akis išpl?t?,
Plony?iais j? sparnais atsisteb?t negali,
Kai jos apting? vartosi ant lapo žalio.
Bet, jas pamirš?, vakaro v?soj virp?ti
Ir žem?n linkti j? ilgi koteliai ima;
Ir gražios akys merkias pilnos pavargimo.
Šarnel?, 1944.V.13
6
Šiandien nor??iau išsitiest kur miško aikšt?j
Ir taip, pusiau bud?damas, pusiau sapne,
Klausytis v?jo, kurs po pla?i? giri? vaikšto,
Virš?ni? ?supt? daina ramindamas mane.
Nor??iau met? t?kstant? aš taip tysoti
Su neaiškiai suvokiamu gyvyb?s jutimu,
Kol samanom apaugt? s?nariai žaizdoti
Ir sieloj tapt? kaip tv?rimo dienoje ramu.
Aš pavargau pasaulyje, tai, poilsio išsilg?s,
Nor??iau kart? ties beribiais vandenais,
Kur šiltas v?jas pabu?iavimais dr?gnais
Prab?gdamas liepsnojan?ias žaizdas suvilgo, -
Ištiesti s?narius ir ?kv?pimais pakiliais
Ramiai ritmuoti vis? amžinyb? ilg?.
Šarnel?, 1944.V.15
7
Ramus ir saul?tas sekmadienis miške…
Ties ežeru beržai ? vanden? palink?.
Virš?n?s nušviestos šviesa gelsvai blyškia;
Ir saul?j virpa skaidrios tolumos aplinkui.
Tu ateini taku lyg šokdama, lengvai…
Viršum galvos linguoja medži? šakos:
Ir iš toli matyt, kaip išpinti plaukai
Srov?m auksin?m ant pe?i? liekn?j? teka.
Tu prieini, mane bu?iuoji ir šypsai;
Ir tavo sodrios, švytin?ios kaip liepsnos l?pos
Yra lyg du pavasario ugnies žiedai.
O taip ramu, ir saul?je beržai vos supas:
Pro j? virš?nes matos tolimas dangus,
Sapnuojantis kaitraus vidurdienio sapnus.
Šarnel?, 1944.VI.2
8
Šilta pavakar?: žavi šviesiais plaukais mergyt?,
Lyg petelišk? margu r?beliu, ranka maža,
?bridus ? rugius, priskyn? gl?b? m?lyn? aky?i?
Ir gr?žta ? namus lauk? žaliuojan?ia ežia.
Jinai yra pavargusi, perdien labai nusikamavus,
Ji s?das truput? pasiils?ti ant vejos:
Namuose ant kiekvieno stalo – pad?kl?liai žav?s,
Bet kas tenai pamerkt? vakarais g?les be jos…
Ji valand?l? atsikv?ps ir tuoj namo skub?s:
Ji pratiesia rankut? su g?l?m, jon padeda galvyt?;
Saldusis miegas užpilia žieduos paskendusias akis.
Mama ateina. Ji gražiausi? g?l? parug?s
Iš laim?s daugel kart? l?pom virpan?iom palyti
Ir nešasi namo. Ji ten gražiai žyd?s ir nepavys.
Šarnel?, 1944.VI.9
9
Vien? vakar? ner?pesting?,
Kai, berniuk? apsupta, juokausi
Ir kalb?si: “Man visi patinkat,
Ir kiekvienas j?s? man brangiausias”, –
Pamatysi vien? ir sustosi –
Gal jisai n? žodžio tau nepasakys,
O paeisi ir pa?ius rinktuosius
Žodelius kalb?si apie jo akis;
T? ner?pesting? vakar? pakeis
Naktys ilgos, vienišos… Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir li?d?si;
Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais
Ryt?, prieš nusvirdama ? guol?,
Abejingai saul?n paži?r?si.
Šarnel?, 1944.VI.15
10
Sapnuojan?io medžio pav?sy
Tyl?dami žaidžia vaikai:
Galvut?s papurusios, šviesios
Kr?von susiglaud? taikiai.
Supiltosios pilys iš sm?lio
Atsimuša j? akyse
Džiaugsmingose… kartais ir v?lei
Kažko neramiai li?dnose.
Atod?siu karštu, kvapiu
? veidus jiems p?steli v?jas…
Jie meta žaislus ir keliu
Pro sod? nub?ga prie up?s,
Kur stebi, kaip vandenys liejas,
Ant kranto lyg paukš?iai sut?p?.
Šarnel?, 1944.VI.20