Vasaros sonetai

1

Atleisk, režisieriau, aš taip esu išsek?s…
Mane nuvargino kasdien vis rol?s naujos.
Tu paži?r?ki: kokios mano tuš?ios ir negyvos akys,
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas.

Aš kažkada tik?jaus rasti personaž?,
Kuriuo gal??iau savo siel? išsakyti,
Bet k? radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai graž?s,
Ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažyt?j.

Veltui, režisieriau, kažko vaidinime ieškojome…
Dabar aš eisiu ir vaidinsiu, rol?s nepaskait?s,
Ir paskutin?j scenoj taip suriksiu: “Mano siela mir?”,

Pratr?ksiu tokiu šird? draskan?iu raudojimu,
Kad lož?j kažin kur nualps išbalusi mergait?
Ir sal?je ži?rovai bus ilgai nuo išg?s?io pastir?.

Šarnel?, 1944.VII.13

2

Iš varginan?io triukšmo, gatvi? dulkin? ir saul?s
Aš v?l gr?žau ? šeš?liuotus, pamirštus namus,
Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,
Dar matos gatv?mis žmoni? plaukimas neramus.

Aš s?džiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys…
Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus
Jaunos sesers… ? langus atsimušdamos plaštak?s
Gelsvais milteliais nuberia ?tr?kusius stiklus.

Toli už lango pievom vaikšto saul? ir šeš?liai,
O dar toliau ant kalno snaudžia ram?s tvenkiniai…
Užmik ir tu, širdie, kuri tiek li?desio pak?lei,

Kuri? praeivi? smals?s žvilgsniai ?žeid? giliai…
Ant stalo miega pasmerktos mažyt?s lauko g?l?s,
Už lango d?zgia medumi apsunk? bit?s ir vabzdžiai.

Šarnel?, 1944.V11.14