1940.XII.29
Mažas kalb?jimas arba visiškas nekalb?jimas gamina aukšt? sielos ?tamp?. Tai patyriau šiandien. Kai išsiplepi, lengviau pasidaro. O jei ilgai neplep?tumei, jaustum didel? dvasin? ?tempim?. Ta?iau ?tempim? reikt? kur nors išliet Belikt? imt plunksn?, s?st ir rašyt. Jeigu aš k? parašysiu, tai bus d?ka liežuvio suvaldymo. Plep?jimas žmog? daro laiming?, gal geriau pasakius: gr?žina ? vidutin? stov?, o šis lengviausiai panešamas.
1941.I.14
Dostojevskis – keistas menininkas. J? gal??iau pasiaiškinti sau tik tokiu palyginimu. Jo menas, tai pavasario dienos dangus, kur labai daug debes?, juod?, tamsi?, pilk?. Bet jie visi b?ga per dang?, nesustoja vietoj, kartais pro debesis ištrykšta spinduliai, apšvie?ia jau nuo sniego besivaduojan?ius laukus, tirpstan?ius kelius, ir v?l debesys užeina, bet kartais nusigiedrija ilgesniam laikui dangus, ir saul?, lyg išsipraususi debes? vandeny, visu ?manomu ir m?s? laukiamu skaistumu paži?ri žem?n. Prityla v?jas, saul?j suspindi paskutinis sniegas, ? darželius atb?ga vaikai ir sus?d? žarsto kvepian?ias dar dr?gme smilteles. Ir seka ilgas saul?tas pavakarys, visur taip šviesu ir jauku, ir pilki laukai atrodo tokie puik?s ir ištrošk? gyvyb?s, ir visur taip gyva ir džiaugsminga. Dostojevskio akys tai pro kan?ios debesis ži?rin?ios akys, staiga jos sušvinta tokiu grožiu ir šviesa, jog išnyksta visi skausmo ?kai ir lieka deganti saul?s šiluma: ir sušal?s taip puikiai toje saul?je jau?iasi.
Apie Aleksandravi?i?: Lietuvos kelias visada buvo graudus. Buvo kadaise toksai sapnas: kunigaikš?i? gadyn?, jis spindi m?s? atmintyje kaip saul?lydžio auksas, bet jis tolimas ir vien tik svajon?. O paskui vis pilkos, ilgos ir graudžios dienos. Ir taip lietuvis gyveno iki ši? dien?. Paskui mes lyg prisik?l?m, m?s? gabesnieji s?n?s iš?jo ? miestus, iš?jo mokytis ir paži?r?t Europos sukraut? moksl? ir men? šviesos. O pasirodo, Europoje jau saul?s leistasi. Taip m?s? s?n?s jos atb?go paži?r?ti vakare besileidžian?ios. Ir kad ir kaip nyku ir šalta, ir beviltiška tarp t? moksl? ir men?, vis d?lto jie – bernuž?liai nebegr?š ? namus, nebebus j? tikrieji s?n?s, o pasiliks prie knyg? apraudoti mirštan?ios Europos saul?s. Nieko nebepad?s beviltiškas ir žem? pajudin?s sesul?s šauksmas: „Mesk, broleli, rašyti, imk gr?blelio taisyti; užeis juodas debes?lis, sulis lankoj šienel?“. K? pad?s, sesule, gr?žus; nebeišb?gsim mes nuo juodo debes?lio, nebeišb?gsime, ir ne tik šienelis žus, ž?sime ir mes kartu.
Kai buvau dar vaiku, atsimenu, užein, b?davo, senut? už svirno kampo ir, visa palinkusi ? priek?, ?tempus akis, ži?ri ? vakarus b?gan?io vieškelio link. „Ko ži?ri, senut?le? – prib?g?s klausdavau aš. – Juk vakaras, ir niekas nebeatvyks“. Tada pasijudindavo iš vietos, tarsi iš sunkaus sapno senol? ir sakydavo man: „Niekas, niekas, s?neli, bet iš papratimo ži?riu, lyg laukia kažin ko širdis, pati suprasti negaliu“. Tada aš nesupratau, ko senol? laukia, dabar lyg ir suprantu, Aleksandravi?i? skaitydamas suprantu, tai jis yra sesul?s šaukiamas brolelis poetas, tai jis besileidžian?ios saul?s poetas, tai jis kartais užb?ga už svirno ir ilgai ilgai ži?ri ? vakar? keli?, kurio smiltyse žaidžia g?stanti vakarin? saul?.
1941.II.5
Žmogus neturi gyventi be r?pes?io ir be, nors ir maž?, siekim?. Bet koks uždavinys, atsistoj?s žmogui prieš akis, reikalauja j? nugal?ti, reikalauja šiokio tokio j?g? ?tempimo, vilties kli?t? nugal?ti, baim?s, nerimavimo, susikoncentravimo. Taip, kaip imtyninko raumenys nesigimnastikuojant suskyst?ja, tampa nebetvirti, taip žmogaus gyvenime dvasin?s j?gos, b?gant lygiam gyvenimui, susiniveliuoja, išblunka, žmogus lieka bevalis, nežin?s, kas jis yra. Siela it guma, jei ji netampoma, v?liau nebeišsitempia. J? reikia lavinti, kaip sportininkas lavina savo k?n?, kuris gal?t? pasiekti vis didesnius rezultatus. Lygiam gyvenime siela apmiršta, ir žmogus nebežino, ko jis vertas.