[...]
Nežinau, ar aš patenkinsiu j?s? norus, jeigu nukrypsiu nuo tos temos, kuri suformuluota skelbime. Nesu specialiai nagrin?j?s, kas m?s? rašytoj? yra vitalistas, kas ne, kuo tas vitalizmas reiškiasi. Man r?pi labiau, ne tai kas jau yra, bet kas bus. Visa tai, k? ?ia min?siu, bus daugiau skirta atei?iai nušviesti, remiantis praeitimi, o ne praeities nagrin?jimas. Pagaliau ir paties žodžio vitalizmas aš nevartosiu biologine prasme. Vitalistiška man reikš visa tai, kas yra gyvybinga, aukš?iausia gyvyb?s apraiška, gyvyb?s pulsavimas. Gyvyb? yra j?ga, išsireiškianti ?vairiausiais atributais: paprastu gyvenimu, sud?tingesniu, gali? susikaupimu, k?ryba. Tod?l man didelis rašytojas yra ryškus vitalizmo reiškinys.
Didel? paslaptis yra toji gyvyb?. Mes nenagrin?sime, kas yra jos priežastis. Svarbu tai, kad ji yra. Visa m?s? visata baisiai nepalanki gyvybei. Mokslas nurodo, kad turb?t daugiau niekur, išskyrus žem?, gyvyb?s ir n?ra. Gyvybei palaikyti reikalingos keistos ir sud?tingos s?lygos. Tik palyginus mažoj žem?j, pa?iame jos paviršiuje atsirado gyvyb?. Atitr?kus nuo žem?s 16-17 km gyvyb? d?l atmosferos stokos išsilaikyti nebegali. Tik kažkokiu keistu b?du susidar? žem?j reikalingas atmosferos kiekis, šiluma, ir iš jos staiga ištryško gyvyb?. Kaip ji ištryško, kaip ji atsirado, dar ir dabar neaišku. Gal tai akla medžiagos, materijos išdaiga? Gal tai aukštesn?s Galios padaras. Mes to nežinome. Bet kart? ji atsirado, amži? b?gyje ji vegetavo, v?liau ?m? jausti, ir šiandien ji vainikuojasi žmogum, kuris sugeba m?styti, b?ti s?moningu, galin?iu reflektuoti apie pa?i? gyvyb?. Nežinia, kokias formas gyvyb? gali pasiekti, kuo ji gali virsti. Gal ji neilgai tvers visatoj. Yra reiškini?, kurie nurodo gyvyb?s gal?. Ta?iau visi šitie klausimai yra mokslo reikalai. Pla?iau mes šiandien j? neliesime. Mums užtenka to, kad yra gyvyb? ir aukš?iausia jos apraiška žmogus.
Žmogus yra s?moninga gyvyb?s forma, tai gražiausias jos pasireiškimas. Laiko b?gyje žmogus pats sau darosi aiškesnis ir ryškesnis. Jis pasijuto gyven?s laike ir erdv?je. Prisitaik? s?lygoms, ?m? bendrauti su kitais savos r?šies padarais. Suk?r? šeimas, gentis, tautas. V?liau atsirado valstyb?s. Išaugo žmoni? reikalavimai, išryšk?jo gyvenimo supratimas. Žmoguje vis labiau ?m? kauptis didesn?s ir didesn?s galios. Jis ?m? tarsi žaisti savo galiomis, bandyti pats save. Jis ?m? kurti, daryt tai, kas ne tik gina nuo šal?io, bado, palaiko k?nines funkcijas, bet ?m?si ir to, kas dar labiau aukšta, nors yra aukš?iausia gyvyb?s apraiška, tai yra žmogus ?m? kurti kult?rines vertybes. Ir štai turime žmogaus k?rybos istorij?, turime paskir? žemyn?, pagaliau Europos ir jos atskir? taut? k?ryb?, kaip aukš?iausi? gyvyb?s pasireiškimo išdav?.
Tarp t? taut? gyvename ir mes, gyvename mes, lietuvi? tauta. Viduramžiais mes sužibome kaipo kari? ir kunigaikš?i? tauta. V?liau ?jo tamsesnis laikas. Mes vis buvome tokiose s?lygose, kad m?s? gyvyb?s up? vis buvo skaidoma, dalinama, m?s? gyvybingumo ugnis vis prislopinta. Mes daug vargome ir savo varg? netiesioginiu b?du išsak?me dainomis. Nes kas gi yra daina – tai vargo dukt?. Rus? liaudies dainos labai gražios, bet rus? liaudis irgi patyr? be galo daug vargo. Ir štai mes at?jome ? šias dienas.
Vis d?lto gyvybiškai mes dar pilnai nepasireišk?me: mes neturime k?rybos, kuri gal?t? lenktyniuoti ir b?ti lygi su kit? taut? k?rybomis. Tai kod?l šito ne?vyko, kod?l mes neturime savos k?rybos? Gal m?s? tauta n?ra gabi. Netiesa. Kiekviena tauta yra lygiai geniali. N?ra išrinkt? gabi? ir n?ra pasmerkt? negabi? taut?. Visos tautos yra gabios. Tik kitoms buvo palankesnis likimas. Mums jis buvo ne toks palankus. M?s? gyvyb? dar nepasireišk?. Tai kas reikalinga, kad tauta parodyt? savo genialum? atskirais individais ?vairiose srityse arba kurioj nors srity ypatingiau. Mat d?l tam tikr? vietos, istorijos, laiko s?lyg?, ji gali b?ti tokio ar tokio genijaus: lyrikos, dramos, muzikos, skulpt?ros. Vis? kartu ir t.t. Reikalinga laisv?, laisva egzistencija. B?dama laisva tauta pirmiausia prakunta ekonomiškai. Ekonomiškai susitvarkiusi ji pakelia žvilgsn? aukštyn. Ji sukaupia savy galvas ir ima tartum jomis žaisti. Paskirais individais prasiveržia tos j?gos ir nušvit? sužiba visatos danguje.
Negalime neigti ekonominio pagrindo. B?dami logiški, galime tvirtinti, žmogaus dvasin?s galios pasireiškia geriau tada, kai nors minimaliai sudaroma k?nui funkcionavimo s?lygos. B?dami nelaisvi, kit? valdomi, mes netur?jome progos miklinti savo s?mon?, mes neskait?me knyg?. Iš ten genijai išdygti negal?jo. Sakysim, žyd? taut? vadina – su galva. Ypa? pranc?zuose ji daug dav?. D?l to, kad žydai buvo visada pasitur?, jiems buvo daugiau kas prieinama. Štai iš kur trykšta j? gabumas. Ekonomiškai gerai susitvarkyti tauta gali tik b?dama laisva. Ji tada gali šviestis ir kult?r?ti. Jei prieš por? amži? mes skait?me tik maldaknyges ir teraš?me maldaknyges, po Didžiojo karo tapus laisviems, susidar? kitokios s?lygos. Atsirado daug norin?i? mokytis, gimnazijos vis piln?jo. Ir šitie gimnazistai išmoko skaityti ne tik maldaknyges, bet didžiuma ir eil?raš?ius rašyti. Nors daugelis rašo prastai ir neoriginaliai, bet ta?iau tarp tautos rašan?ios eil?raš?ius ir skaitan?ios maldaknyges yra didelis skirtumas. Tarp šit? blogai rašan?i? b?tina, kad atsirast? keletas gerai rašan?i?j?.
Bene pirmiausia tauta savo gyvybingumo zenitan ima kopti savo raštija, po to eina labiau mokslas. Neb?tina manyti, kad m?s? tauta lygiai apsireikš lyrikos, epo ir dramos genijais. Gali ir vienu j? kuriuo nors išreikšti savo genialum?. Anglai turi dram?, lyrik?, italai vyrauja tapyboje ir skulpt?roje, vokie?i? gentys išaugino muzikos genijus. Lietuvi? tautos genijus turb?t neduos dideli? dramos genij?, nes iš viso dabar n?ra dramos laikai, gyvenimas dram? nebeduoda. Viskas yra sureliatyvinta, labiau ar daugiau suniveliuota. Gyvenimas n?ra masyvus, labiau išsiskaid?s ir skeptiškas. Seniau, sakysim, vieno luomo atstovas ?simyl?jo kito luomo atstov?. Ta?iau griežti luom? santykiai vestis neleido. Kyla drama. Buvo griežtas moral?s ir religijos laikymasis. Iš ?ia kildavo irgi begal?s dram?. Šekspyro laikais vykdydavo žudynes ne mažiau kaip ir pats Šekspyras savo veikaluos. Dabar, kai ir yra žudyn?s, n?ra tos tiesiogin?s atsakomyb?s. Be to, m?s? žmon?s visk? labiau išgyvena tyliai, rezignuojan?iai. Tauta daugiau pasyvi, ?sp?dinga. Tod?l ?tik?tinas labiau lyrikos ir poezijos genijus.
Dabar išgyvename gana li?dnus ir karo metus. Reikia tik?tis Apvaizda ir likimu, kad m?s? tauta iš šito karo (išeis) laisva. Tada ji gal?s savo gyvyb?s up? kreipti jai norima vaga. Laisv? b?tina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip m?s? tauta mirs nesuklest?jus.
Jeigu tauta bus laisva, jai reik?s kam nors vadovauti. Yra reikalingi ne vien tik ?staig? ir valstybiniai vadovai, bet ir dvasiniai vadovai, kurie šiais laikais yra patys svarbiausi. Susid?rus su šituo klausimu, ir iškyla rašytoj? ir poet? reikšm?. Poetas n?ra vien tik eil?raš?ius raš?s peckelis, bet tikras savo taut? dvasios ?k?nytojas ir jos dvasinis vadas. Jei seniau, vid. tautai vadovavo kunigaikš?iai, kunigai, tai ateity jai tur?s vadovauti dvasios autoritetai, dvasios kunigaikš?iai, kunigai, žmon?s kunigai iš pašaukimo. Ir šit? ateities vadov? mes negalime ieškoti kur nors ten, tik ne ?ia, bet štai m?s? pa?i? tarpe, ne rytoj, o jau šiandien. Mes patys turime ruoštis b?simai atei?iai.
Jeigu praeitais amžiais m?s? rašytojai vadovavo tautai, tai jie iškyla retai, lyg atskiri stulpai, kartais dar nes?moningai im? ant sav?s tas pareigas. Pokariniai rašytojai daugelis irgi jau pasak? savo žod?, žinoma, atskir? atsitikim? gali b?ti, bet šiaip jie stebukl? nebeparodys. Taigi logiškai visko tauta pareikalaus iš pa?i? jaun?j?, ir j? rankose gl?di ankstyvesnis tautos suvienijimas ir jos gyvybingumo išvystymas arba dar nut?simas.
Tod?l patys jaunieji žmon?s turi rengtis tautos vadovavimui. Jie tur?s aukl?ti taut?, kreipti jos gyvyb?s up? taip, kad ji parodyt? savyje sukauptas galias ir kad šitos galios gal?t? objektyvuotis.
Pirmiausia reikia ži?r?ti, kas yra m?s? tautos pagrindas. Pirmiausia, mes esame ne pramon?s, bet žem?s ?kio šalis. Mes esame žemdirbi? tauta. Tod?l žemdirbiais, kaipo tautos pagrindu, ateity ir tur?s b?ti labiausiai r?pinamasi.Konkre?iai imant m?s? išganymas – pasiturintis ?kininkas. Juk ir nepriklausomyb? atgavome jo d?ka. Visi pokariniai m?s? vadai buvo pasiturin?i? ?kinink? vaikai. Prieškariniai ir pokariniai rašytojai yra taip pat dauguma pasiturin?i? ?kinink? vaikai. Reiškia, toks ?kininkas yra visa ko pradžia. Ir ateity tur?s b?t taip. Jeigu norime savo gyvyb? kuo aukš?iausiai iškelti, turime šituo ?kininku ir r?pintis. Tod?l rašytojai, b?dami jautri tautos s?mon?, nuolatiniu savo žodžiu ir raštais, k?ryba ir autoritetu tur?s kreipti tautos s?mon? ta linkme. Jie tur?s priminti valstybininkams, ji tiesiog tur?s juos mokyti, kad pirmiausia turime tvirtai pastatyti ant koj? ?kinink?, sudaryti jam kuo palankiausias s?lygas susidaryti tvirt? ekonomin? pagrind?. Tada šitokio ?kininko vaikai gal?s niekieno nepriklausomi mokytis, nedirbdami pašalini? darb?. Jie neskaldys savo j?g? pašaliniams darbams, o pakreips išsimokslinimo ir saviauklos keliu. Tokie apsišviet? žmon?s bus vieningi ir tinkamai subrend?. Užkart tautos s?moningoji j?ga apsivalys, liks grynesn?.
Ta?iau, kad nurodyt? tautai tikruosius kelius, kad eit? jos priekyje, jai vadovauti, jaunieji žmon?s turi b?ti ateities žmon?s, turi eiti bent 50 met? pirmiau, negu sugeba pati tauta. Jie turi b?ti praaug? visa galva tautos vidurk?. Jie turi savyje ugdyti tik ateities id?jas ir jomis br?sti. O kad tapt? jie tokiais, jie turi be galo daug aukl?tis ir s?monintis. Jie jau dabar turi b?ti tobuliausio gentkar?i? gali? ?k?nijimu ir virš?ne. Kadangi tautos vadais bus poetai, tai jie negali pasitenkinti vien mok?jimu rimuoti ir eiliuoti, bet turi b?ti universaliais žmon?mis, pasisavin? visa, kas jau žmonijos sukurta, žin? galimus ateities k?rybinius kelius. Jie turi kuo puikiausiai susivokti šiandienin?j ne tik tautos, bet ir visatos situacijoje. Jie turi b?ti labiausiai švies?s savo laikotarpio žmon?s. Tada ? poetus nebus ži?rima su pasigail?jimu, bet su pasididžiavimu ir reikiama pagarba. Tada jie taps autoritetais, tauta ims klausyti jo žodži?.
Aš žinau, jog tokiais tapti yra be galo sunku. Karo s?mon?. Be to, ?ia neužtenka vien aukl?jimo ir švietimosi, reikia jau b?ti gimusiais, Dievo malon?s pažym?tais. Jumyse jau turi b?ti sukrauta gen?i? galia, mumyse ji turi b?ti susitelkusi, belaukianti tik išsiveržti, suklest?ti ir apsipavidalinti. Ta?iau, kad kartais nenusl?pt? ir nenukišt? savo gabum? ir susitelkusi? gyvybini? gali?, j?s turite s?moningai save bandyti ir reikšti. 95 pasirodys veltui save band?, bet 5 ar trys iš šimto pasirodys tikrosios tautos gyvyb?s ir s?moningumo šaltiniais. Juk kuo pasireiškia tautos j?ga ir gyvyb?, ar ne tomis gali? susikaupimo virš?n?mis, kurios prasiveržia ir sužiba lyg ugnis visai visatai. Savo sužib?jimu jie ?rodo savo tautos gyvavimo prasmingum?.
Kaip jau min?jau, savo gyvyb?s zenitan tautos kopia pirmiausia savo raštijomis, sužiba savo poetais ir rašytojais. Tod?l poetai turi b?ti tautos garb?. Jie turi susir?pinti išreikšti t? tautos gyvyb?s ir j?gos aspekt?, kuris tautai yra b?dingiausias, kuris yra originalus tautai, kuo ji yra tokia, o ne kitokia. Tod?l reikia ieškoti to pagrindinio jos aspekto. O j? pataikyti galite, eidami tik vienu keliu. Aš j? nurodyti gal??iau maždaug šitaip.
Bendrai poeto didum? mes galime matuoti štai kokiu kriterijumi. Jeigu poetas kalba apie tai, kuo jis yra, iš kur jis yra, tai yra jo paj?gumo liudijimas. Jeigu batsiuvys yra poetu, ir jis nieko nekalba apie tai, kaip jis kala puspadžius, jis niekada nebus didelis poetas. O jeigu j?s, b?dami ?kinink? vaikai, nieko nekalbate apie t?v? laukus, kur vasaromis auga rugiai, apie pievas, esan?ias prie upi?, apie ežerus, telkšan?ius kloniuose, apie pilkas kalvas, apie vasaros kaitr?, rudens li?t? ir v?j?, apie žiemos užšalusias pelkes ir balutes, jeigu pagaliau j?s nieko nekalbate apie s?j?, pj?t?, apie sunkiai dirban?ius t?vus, j? samdinius, neminite su pasididžiavimu apie turim? turt?, gyvulius, j?s, galima iš anksto pasakyti, visai nesate poetai. Iš j?s? eil?raš?i? turi b?ti aišku, kas per sodyba, kur j?s augote, k? jus veik?te, b?dami vaikais, kaip atrodo j?s? t?vai, kaimynai ir paž?stami, kas per up?s teka j?s? laukais, kokie paukš?iai gieda j?s? sodybos medžiuose. Net labiausiai bendrose ir metafizin?se temose turi b?ti jau?iamas j?s? lauk?, j?s? laukini? g?leli? kvapas, kaip akompanimentas visada j?s? eil?se turi ?žauti t?višk?s v?jas. Tada jau bus ?rodymas, kad jus esate poetai. Šv. Pranciškus – v?jas, brolis.
Tik šitaip dainuodami, j?s b?site tautos suprasti, b?site paliet? jos jautriausias stygas, gal?site veikti ir s?moninti taut?… Kita visa yra tik prietapai, kurie gali b?ti ?derinti visumon, bet jokiu b?du negali eiti leitmotyvu.
Ne jums statyti paminklus Afrikos palm?ms ir vandenynams, egzotini? krašt? grožiui, bet j?s? poezijos esm? – iškelti j?s? t?v? sodyb? grož? ir prasm? bei viet? universume.
Tod?l visko j?s turite ieškoti savoj aplinkoj. Praturtinkite savo žodyn? tais žodžiais, kuriuos vartoja j?s? t?vas, dirbdamas vasar? laukuos, atneškite daugiau žodži? ir padarykite juos poetiškais, nes dabar taip mažam žodži? kiekiui yra pripaž?stama poetin?s žym?s.
Be visko to j?s turite b?ti dar savotiški žmon?s. Subr?sti ir išsiaukl?ti galite tik tam tikrose s?lygose. Kadangi gyvenimas kartais j? neduoda, tai j?s turite patys jas sau statyti. Neži?r?kite, kaip gyvena kiti žmon?s, mes turim patys susikurti savo gyvenim?. J?s visados turite b?ti susikaup?, pan?š?ti ? vyno taur?, kurion renkami vyno lašai. Tada j?s gal?site iš savo pilnyb?s nupilti t? vyn? žmon?ms kaip palaimos jos ištroškusiems. Jumyse turi b?ti nuolatinis savo menkyst?s jausmas ir nuolatinis troškimas tobulumo ir begalyb?s. Net j?s? veido bruožuose turi b?ti žymus, anot Šopenhauerio, tas metafizinis li?desys, amžinas nepasitenkinimas esamu, j?s? žvilgsnis visada turi slysti per žmoni? galvas tolyn, j?s niekada neturite ži?r?ti, kas yra po j?s? koj?. Kartu su tuo li?dnumu j?s? jau visoj išvaizdoj turi b?ti žymus tam tikras pirmapradis džiaugsmas, kažin koks amžinas vaikiškumas, kuris yra lygus genialumui. J?s stenkit?s b?ti visados nelygios nuotaikos, ugdykite savy priešingus polius, an? švent? pykt? ir šiurkštum? pinkite su begaliniu švelnumu, entuziazm? su abuojumu. Tik iš šitoki? sielos svyravim? gimsta impulsyvumas ir noras kurti. J?s visada stenkit?s nesitenkinti esama harmonija didesn?s harmonijos d?lei. J?s turite b?ti tam tikru b?du nuo žmoni? nutol? ir savotiškai paslaptingi ir kažkuo skaist?s. Niekada j?s negalite užmiršti, kuo j?s norite b?ti. Amžinas nerimas. Kad b?tume tokie, j?s patys arba mokslo pagalba turit vis statytis sau kli?tis, moralines ar mokslines, arba išgalvotas, lyg ir beprasmes, nes reikia atsiminti lygum? žmon?s yra silpnakojai. J?s turite nugal?ti kartais laiko beprasmiškum?, b?ti be galo kantr?s ir darbšt?s.
Reikia stengtis draugauti toks su tokiu. Rasti savo aplink? ir vanden?, kuriam gal?tum kaip žuvis plaukioti. Tik šitokioj aplinkoj, tik lygindami savo galvas su kit? galva, tik ?sitrauk? ? t? švent?, pasaky?iau, lenktyniavim?, j?s pajusite savo gali?, kuri? v?liau imsite kuo labiau ugdyti. Ži?r?kite, ar j?s? galioj yra vaizdo k?rimas, ar formos lengvumas, ar dainiškumas, ar nuotaikingumas, ir lavinkit?s savoj galioj. Nes objektyviai imant kiekviena žmogaus galia savo nekasdieniškume yra nuostabi ir žav?tina. Objektyviai vertinant didis yra Mocarto ton? aiškumas ir šviesumas. Kaip didis yra Bethoveno rimtumas ir didingumas.
Nors Europa yra pavargusi ir lyg išsis?musi, ta?iau gyvyb? ir yra tuo nuostabi, kad ji prasiveržia ir vis gyvena. Mes dar neparod?me tikro savo gyvybingumo. Jis dar ateities dalykas. Taigi geiskime likimo palankumo, Apvaizdos laiminimo, kad po šito karo mes gal?tume toliau gyventi laisvi, o patys stenkim?s tapti tautos gyvybingumo virš?n?mis, pa?iu vainiku.
1941