Tolstojaus ir Dostojevskio menas

Menininku aš vadinu k?r?j?, kuris medžiagai duoda form?, mintims – r?bus. Tod?l: juo dailesn? forma-r?bas, juo dr?sesn? mintis, tuo k?r?jas didesnis, tuo k?rinys visuotinesnis.

Daili forma ilgisi svarios minties, bijosi tuštumo. O dr?si mintis ieško naujos formos. Susitik? jos sudaro jungin?, kurio d?ka mes turime gyv? k?rin?, iškalbingai bylojant? apie grož?. Kartais negalime besuprasti, ko daugiau: formos ar minties? Gaunasi vienas, daugiau nedalomas k?rinys, priartin?s jo k?r?j? prie Amžinojo K?r?jo.

Nesuprantu meno, kur n?ra tendencijos. Parodyt vien tik pat? grož? jau yra tendencija. Kur prasideda menas, ten prasideda ir tendencija. Ne kitaip ir literat?roj. Jeigu rašytojas neturi minties, vizijos, nor?, kam tada jis duos form?, vaizdingum?. Tik svarbu tendencijos ir formos proporcingas santykiavimas, svarbu, kad plikai mintis nekyšot? iš per daug sutrumpint? r?b?. Jei šito n?ra, n?ra n? tendencijos. Tai man tendencija ne sav? min?i? piršimas, o per greitas išvarymas j? scenon, nepasiuvus padori? kostium?. [...]

Išvadoj: turi b?ti darnus formos ir minties santykiavimas. Didelei tiesai tinka plat?s, erdv?s r?bai, mažesnei – menkesnis apdaras. Nesant proporcijos gaunasi tendencija. Tod?l rašytojui svarbu neskub?t, kaip ir žmogui neverta neapsirengusiam b?gt gatv?n. Juk visi ims juoktis! Taip ir mint? be formos, be r?bo paleist pasaulin elgetauti g?da. Jei nemoki jai r?b? pagaminti, tai visai meski š? amat?, nesiskelbk, es?s geru siuv?ju.

Dažnai rašytojai bijo, kad pasl?p? kilni? mint? dailiuose drabužiuose, dailiose formose – j? pražudys. Skaitytojas tik forma ims džiaugtis, o minties ligi galo neišnarplios, neišveš. Bet tai neteisinga. Gudriosios galvos visada išveš, ir mas?ms pasakyti bijotis visai nereikia. Daili forma ne tik neskandina minties, tik j? padaro labiau patraukli? ir žmonijai labiau artim?. Tod?l, jei nori parodyt šird?, nepl?šk jos iš kr?tin?s ir paskui nerodyk jos aikšt?se, ?k?nyk j? savo darbuose, ir tavo šird? visi pamatys.

M?s? laik? meninink? ieškoma paprast? dalyk?, kuriuos gal?t? išreikšt papras?iausiais žodžiais, papras?iausia forma. Žinoma, tai teisinga. Bet galima tur?t nepapras?iausias mintis, id?jas ir norus, tik reikia joms nepaprastai puošnaus r?bo. Kas tiek jau?iasi galingas, gali pabandyti. Gyvename meno dekadanso metus, nes menininkai r?pinasi si?l?mis, o ne medžiaga ir kam pasi?t? r?b? atiduos. Atsisakymas didži? id?j?, didži? meno sumanym?, tenkinimasis mažu yra dvidešimtojo amžiaus menkyst? ir skurdumas, o menininkai yra ne kas kitas kaip l?l?ms marg? drabuž?li? siuv?jai. Kur dabar gyvena toks menininkas, kuris Mykolo Angelo užsidegimu šokt?si ?k?nyti ištisus marmuro kalnus? Toki? jau negyvena. Kokie m?s? meninink? r?pes?iai, norai, koks užsidegimas? To visai n?ra. Jie dabar niekais r?pinasi. Nuliu skaitau j? r?pesn?. Didžiausias j? susigalvojimas, kaip rož? kiaulpiene išvertus, o ?žuol? – kadugiu išauginus. Bet rož? visada paliks rože, ?žuolas – ?žuolu. Svarbu mok?t juos kur reikia pavartot. Pasaulio rib? neprapl?sime, bet ? gilum?, ? subtilum? galime veržtis kiek tik norime. Rož?s gražesn?s mes nebepadarysime, nes jau ir taip ji pakankamai graži, bet apšviet? j? skirtinga šviesa, skirtingus atspindžius gausime. R?pindamies išvartaliojimais ir naujo pasaulio suk?rimu, jie užmiršta, kad nukent?jo veikalo id?jin? pus?, kad ant kuoleli? sumov? ?mantriausius frakus. Kai šito bus išvengta, bus išvengta ir tendencijos.

[...] Levas Tolstojus, s?moningai ar nes?moningai, patrauk? medžiagos linkme. Junginy jis ne?ži?r?jo dieviškumo. Dieviškumas, pagal j? išeit?, randamas einant aklos prigimties arba materijos keliu. Jo k?ryboj jau?iamas noras nustelbt dvasios reikalus ir iškelt medžiagos ir instinkto vertingum?. Dvasia taip turi sunykt ir apsitraukt luobele, kad jos n? atminimo nebepalikt?. Žmogus turi tenkintis ? k?n? atkreipt?ja siela, arba savisaugos siela – instinktu. Tokios sielos p?dsakai aiškiai matomi pas žv?r?, tod?l mes kartais sakome, kad ir arklys, ir šuo turi siel?. Bet žv?rys vis d?lto instinkto pagalba visada sugeba b?ti savo paskirties centre ir kosmoso ritmingumo neardo. Šitoji žv?ries savyb? Tolstojui labai patiko, nes ir žmoguje jis užtiko nemaža žv?ries p?dsak?. Dar toliau eidamas rašytojas ir augaluose pasteb?jo bendr? savybi?, kurios randamos žv?ryje ir žmoguje.

[...] Bet jei nežvelgi ? dang?, jei dar nepasteb?jai slogaus oro, ir esi bekraš?io etoso vidury, tu stebies, kaip ?ia visa ramu, paprasta ir kartu didinga. Kaip ?ia visa tikra, nesud?tinga, realus atpasakojimas be dideli? dvasini? pastang?. B?tinas, anot Tolstojaus, dalykas rašytojui – nemeluoti! Kaimas taip tiksliai pavaizduotas, viskas realu, lyg per lang? matoma. N?ra ?ia audringo genijaus, veržimosi, puolim? ir kilimo, ramu ir objektyvu. Bet tai didelis menas. Menas mok?t apgaut menu, paverst j? tikrenybe. Daug kas ?ia kalta, lyginta, tašyta, obliuota, bet visur gerai nuobliuota. Tolstojus lyg Bodleras savo eil?raš?ius kal?, lygino, d?l b?dvardžio grauž?si, nemiegojo. Bet r?pes?io k?ryboj nepasteb?si, objektyvumas kiaurai išlaikytas. Jo prozoje visa amžina nekintama, tarsi j? patsai gyvenimas but? pagamin?s. „Ivano Iliji?iaus mirtis“, „Trys žmon?s“, „Kiek žmogui žem?s reikia“ gali b?ti skaitomi dabar, gal?jo b?t ir prieš. Krist? skaitomi. ?ia ne laikotarpio dvasia, bet pirmaprad? nekintanti žmonijos siela, sk?stanti amžinyb?j.

Visur gyvenimas verdantis: ar „Prisik?lime“ bažny?ioje, ar gamtos vaizduose „Kazokuose“. Savo menu Tolstojus nieko neišmoko. Jo k?riniai lyg amžinai tvirtos uolos, kuriose n? savos asmenyb?s nepalikta, ji ištirpusi jose. Išgalvot? dalyk? neužtiksi, tod?l net nuostabu j? vadint k?r?ju, nes jis nekelia mumyse nei fantazijos, nei ?kv?pimo, nei nor?, nei pranašingumo. Jis nieko nerodo antžmogiško, bet yra ?sik?nijimas viso, kas žemiška. Rašytojas lyg nepasižymi jokiomis poetiškomis dovanomis, turi tas pa?ias žmogaus galias, tik jas gali pl?sti iki begalyb?s. Jo k?ryba – bylojimas apie tikrov?. Ir tas bylojimas nuostabiai galingas. Kai Tolstojaus veik?jai kalba, mes j? ne?sivaizduojame, bet kada jis patsai kalba apie veik?jus, jie išryšk?ja visu savo pilnumu. Mes tematome tik jo teptuk?, žodži? mažai tesugauname.

Tolstojus težino tik tikrenyb?, tik vien? liežuv?, tai ties?. Bet vienu liežuviu kalba taip tiksliai, kaip n? vienas iki šiol nekalb?jo – iš ?ia plaukia visa Tolstojaus didyb?. Menas ir tikrov? pas Tolstoj? – vienas ir tas pats dalykas.

Visai kita linkme nu?jo Dostojevskis. Jis nu?jo dvasios keliu. Jis pirmasis analitikas to pasaulio, kuris mumyse atskirai gyvena ir turi savo kelius; juk visi mes gerai jau?iame, kad turime kok? tai slapt? dvasini? gilmen? veid?, kuris tik vienišumo minut?se pasirodo ir v?l pranyksta. J? mes bijome parodyt artimiesiems, kad nesakyt? mus keistus esant, o ta?iau tas slaptasis m?s? balsas dažnai ? mus pa?ius prabyla ir keist? sprendim? išneša. M?s? dvasinis „aš“, m?s? nujautimas pasako mums nuostabi? dalyk?, kuriais mes netikime, bet kurie nutinka lygiai taip, kaip buvome savo dvasioje galvoj?. Kam teko gyventi gamtoje ar šiaip vienam atsiskyrime, tas pajuto, kad šalia jo susikuria atskiras naujas pasaulis, kuriame daug daugiau ?vairiausi? reiškini?, negu j? esti kasdieniniame. Kada gr?žtame atgal ? mini?, ? ?žes?, ? skub?jim? ir nebeturime laiko sav?s steb?ti, savim gyventi ir save analizuoti, pajuntame m?s? tur?t?j? pasaul? nykstant, užsiveriant. Šitokie ir panaš?s dalykai r?p?jo Dostojevskiui, tam didžiajam psichoanalitikui, kuris d?ka savo ligos buvo pažin?s dvasios gilumas. Kada atsistojame šalia Dostojevskio ir stebime jo rašymo manier?, jau?iam?s lyg patek? ? tams? kambar?, kuriame rašytojas – sielos ir dvasios chemikas savo chemišk? dvasi? laboratorijoje gamina švies?, kuri apšvie?ia tams? kambar?. Jis ir sintetikas, ir analizuotojas, tai pindamas ?vairiausius dvasinius reiškinius, tai juos išskirdamas ir gaudamas nauj? žmogaus prigimties aspekt?. Tai darydamas, labai negailestingai elgiasi su savo herojais, veik?jais. Jis išstatin?ja juos ? ?vairiausias pozicijas, sugalvoja jiems begales painiav? ir netik?tinum?. Tai dvasinis žmogaus kankinimas, kada j? slegia, suspaudžia, praretina ties juo or?, pakelia temperat?r?, t.y. išstato j? ?vairiausiose dvasinio gyvenimo s?lygose. Jau?iame realyb?s stok?, nes gyvenime niekada taip skubiai ir pernelyg fantastiškai neatsitinka. Jo – Dostojevskio – psichoanalizavimas, tai geriausi? mašin? ir gudriausi? viduramži? alchemik? gamini? veikimas, tai tikra ragan? virtuv?. Šalia jo stov?damas pagaliau pajunti baim? ir nori trauktis šalin, kad bedarant junginius neatsitikt? kas nors baisaus ir ne?vykt? sprogimas. Bet didžio žingeidumo kaustomas pasilieki ir stebi, k? gi gaus rašytojas: šviesos kibirkštis ar juodus d?mus. Ir šitoje maišatyje, nebesusigaudai, kur baigiasi tikrov?, kur ji prasideda.

[...] Turb?t nieko priešingesnio nerasime tiek rus?, tiek visoje pasaulin?je literat?roje kaip Tolstoj? ir Dostojevsk?.

Abu rašytojai gyveno 19 a. Tolstojus dar dvidešimto kliud?. Gyvendami vienas kito nemat?. Gyvas Tolstojus pranašas ir stebuklas, Dostojevskis ne taip jau žinomas; mir?s Tolstojus jau nebe taip gyvai komentuojamas, o Dostojevskis virsta pranašu. Tolstojus tvirtas, k?niškas, ne taip dailiai sukirptas, kaip gerai susi?tas, Dostojevskis ligonis, epileptikas. Tolstojus audringos jaunyst?s ir malonum? autorius, Dostojevskis kal?jimo, vargo ir padugni? šliužas. Amžiaus gale Tolstojus tampa asketu ir galvoja, kaip išdalinti savo turtus, Dostojevskis visada galvoja apie pinigus, tik niekada j? neturi. Tolstoj? asmens dualizmas paskatino k?rybai, bet tas pats asmens dualizmas j? pražud? k?rybai. Dostojevsk? išgelb?jo ligotumas ir vargas j? pažadino k?rybai.

Tolstojaus k?ryba eina k?no linkme, Dostojevskis dvasios linkme. Jie nueina taip toli, k? tik Leonardas da Vin?i ir Mykolas Angelas buvo pasiek?. Panašum? Dostojevskio k?ryboje ir Tolstojaus k?ryboje gal tik tiek, kad eidami ? priešingas puses jie pagaliau susitinka, kaip susitikt? du keleiviai, vienas eidamas iš ryt? ? vakarus ir antras iš vakar? ? rytus. J? susitikimas galimas tik amžinyb?je ir šito susitikimo vaisius b?t? žmogaus, kaip k?no ir dvasios, naujas junginys.

Tolstojaus herojai – aukos. Žmogus neina ? galutin? savo užbaigim?, bet sk?sta gamtos stichijoj. N?ra ?ia nei tragedij?, yra tik atskiri tragiški mazgai, be visa vienijan?ios pabaigos. Niekur pradžios, niekur vidurio, niekur galo. Dostojevskio žmogus, asmenyb? kylanti iš tamsos ? dvasines aukštybes. Tas žmogus tre?iojo matavimo, tai matas ? gilum?, kurios galo niekada nepasieksi. Dostojevskio romanuose visur jau?iama herojiškos valios kova su moralin?s pareigos gaivalu, kaip tai daro Raskolnikovas, kova su aistr? stichija, kas reiškiasi Svidrigailove. Tik toje kovoje žmogaus vidujinis „aš“ lieka nesugadintas, ir dar labiau išryškinamas. Visi Dostojevskio herojai, rodos, ?tempt? paskutines savo valios j?gas ir pareikšt? savivaliavim?.

Tolstojus tikras epikas, ramus, objektyvus, tiesiakalbis, Dostojevskis jautrus, ?sp?dingas, dialog? formuluotojas – tragikas. Tolstojaus pasakojime pajusi men?, dialoguose netikslum?. Dostojevskio pasakojimas nelygus, varginantis, bet užtat dialogas nepalyginamas. Tolstojus genijus patsai kalb?damas, Dostojevskis – kitiems leisdamas kalb?tis. Tolstojaus herojus girdi, kada teptuku tepant Tolstoj? matai, Dostojevskio herojus matai, kada girdi juos kalbantis.

Tolstojaus k?ryba tai bekraštis okeanas, niekur nenuplauksi, niekur nesustosi, visur centras, visur vienodai svarbu. Dostojevskio k?ryba – trikampis. Visa nesulaikomai iš plataus pagrindo art?ja ? galutin?j? tašk?. Pakely nieko n?ra nereikalingo ir nieko, kas sukliudyt? arba b?t? svarbesnis už m?s? vienintel? d?mesio centr?.

Tolstojaus herojai tokie k?niški, tiesiog žv?rim kvepia, Dostojevskio herojai bek?niai, vienos dvasios, kojom žem?s nesiekia.

Pas Tolstoj? n?ra nei gero, nei blogo, visa vienodai svarbu, Dostojevskio bloga visada išversta ? ger?. Apsiniauk?s oras staiga prapliumpa atgailos lietum ir po audros pasirodo šviesi gaivinanti džiaugsmo saul?. Tolstojaus dangus pamaž?l vis niaukiasi. Laukiame audros, bet audros vis n?ra. Oras sunkus, be kaln?, be laisv?s.

Tolstojaus veiksmo greitis visada vienodas, nei skub?jimo, nei sustojim?. Dostojevskio veiksmo greitis ? gal? vis did?ja ir atrodo, kad visa nesulaikomai art?ja ? praž?t?.

Tolstojaus žmon?s protauja, Dostojevskio jau yra protingi ir veiksm? vykdo.

Tolstojaus žmon?s jau?ia k?no aistras, o Dostojevskio žmon?s proto, minties aistras. Tolstojaus žmog? aistros traukia ? tikr?j? jo keli?, Dostojevskio žmog? minties aistra skatina j? maištauti.

Tik štai, kur Dostojevskio ir Tolstojaus keliai sutampa. Abu jie kankina savo herojus. Tolstojus leidžia gamtai kankinti žmog? k?niškai, Dostojevskis leidžia s?žinei išm?tin?ti žmog? už jos blogus darbus. Tuo jie panaš?s.

Tolstojus – dailininkas, tepliorius, skulptorius, Dostojevskis – chemikas, laboratorininkas, ragan? virtuv?s ved?jas. Tolstojus iš?iupin?ja k?n? – Dostojevskis siel?.

Tolstojus niekad nemeluoja, pas j? viskas tikra, realu, pas Dostojevsk? nežinai: kur prasideda tikrov? ir kur baigiasi.

Abu palaiko ryšius su religija: vienas su Dievo-žv?ries religija, antras su krikš?ionišk?ja religija.

Tolstojus per daug žemiškas, sudievin?s k?n?, Dostojevskis per daug dvasiškas, suk?nin?s dvasi?. Tolstojus statikas, Dostojevskis dinamikas; Tolstojus epikas, Dostojevskis tragikas; Tolstojus – vertikalin?, Dostojevskis – horizontalin? – linija. Vienas ?jo k?no linkme ir beveik pasiek? dvasi?, antras ?jo dvasios linkme ir beveik pasiek? k?n?. Jeigu ne šitas beveik, jie begalyb?je b?t? atrad? vienas kit? ir sujungdami tas dvi priešingybes, b?t? sudar? zenitinio taško vertyb? – žmog?. Kiek toli jiems buvo iki tikslo, gal?s tik tas pasakyti, kas išdr?s eiti j? keliais ir toliau t?sti j? prad?tas linkmes.

1939