Amži? b?gyje klimatin?s, istoriniai politin?s ir kitokios s?lygos pad?jo susiformuoti kiek savitesniam negu bendrai lietuviškam žemai?i? charakteriui. Jis turi j? iš kit? lietuvi? tarpo išskiriant? m?stymo ir pasaulio pergyvenimo atspalv?. Meno uždavinys yra kaip tik j? pagauti, išryškinti ir parodyti kitiems.
Šiandien jau ir populiarioji nuomon? naudojasi šablonišku, ?prastu žemai?io charaktrizavimu: žemaitis atkaklus, užsidar?lis, užsispyr?s… ir gal ne visai klysta. Ta?iau tai n?ra išsamus žemai?i? charakterio atskleidimas, ir ne kiekvienu atveju mes taip galime pirm? pasitaikius? žemait? aptarti, nes ne kiekvienas žemaitis yra tipiškas ir neb?tinai nešasi su savim visiems regimas visas „žemaitiškas dorybes“. K? mes išsyk galime pamatyti, t?ra išorin? žmogaus pus?, jo kasdienis veidas. Juo šiandieninis žemaitis vargu ar kuo skiriasi nuo kit? region? lietuvi?. Jis šiandien saviški? tarpe apsitryn?, supanaš?jo, išsilygino, jo išorinis b?do ir dvasios sluoksnis apneštas bendr? šiam laikui dulki?.
Ta?iau pro šit? drumst? ir dulkin? kasdieninio žmogaus veid? gilesnis žvilgsnis gal?s prasiskverbti ? gilesn?j? dvasios sluoksn?, daugiau pastov? ir mažiau pig?. Bet kaip ir kuriuo keliu to atsiekti?
Jei kasdieniame gyvenime užtenka šabloniško reiškimosi, elgimosi pagal nesud?ting? bendr? dienos kriterij?, naudojant negausius žodžius, banali? galvojimo eig? ir mažai raiškingus gestus, tai savo tikrojo veido netenka n? atskleisti.
Žinoma, ne ten reikia ieškoti bruož? žemaitiškajam charakteriui sudaryti. Tikrojo žemaitiškojo charakterio turi ieškoti žemaitis menininkas, savy paties sav?s ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti sav?s kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis išplauks ir žemaitiškasis jo charakteris.
Tod?l einant tuo keliu atpuola išorinis ieškojimo b?das. Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemai?io, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius išorinius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas b?tinai išplauks jo k?ryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje k?ryboje tik tuo, kuo jis yra. Pav., d?l Maironio žemaitiškumo mes galime gin?ytis, kai iškyla jo gimtosios vietos klausimas, ta?iau viskas pasidaro aišku, kai pasiskaitai jo k?ryb?. Tiek reiškimosi priemon?se, tiek jo poetiškojo pasaulio logikoje ir strukt?roje žymu Maironio žemaitiškasis charakteris. O ta?iau jis neraš? nei žemaitiškai, nei apie žemaitiškum? galvojo. Žemaitiškumas jo k?ryboje išplauk? savaime, be speciali? pastang?.
Šitaip galvodami, žemai?iai netur?t? kartoti kai kuri? klaid?, kurias padar? m?s? menininkai ir kit? sri?i? darbuotojai, ieškodami lietuviškojo stiliaus. Ne vien? kankino problema, koks yra lietuviškasis stilius, koks turi b?ti lietuviškasis menas? Jeigu esame lietuviai, tai turime ir reikštis lietuviškai. Baim?, kad neapsireikštume kitaip. Buvo surasti kai kurie lietuviški motyvai ir elementai, kuriuos panaudoj?s gal?jai prabilti lietuviškai. Užteko prie nam? prid?ti žirgelius, ir jie tapo lietuviško stiliaus, pakako ant k?d?s nupiešti stilizuotas tulpes, ir k?d? pasidar? lietuviškojo stiliaus skelb?ju. Nežinau, ar daug kas taip paprastai visk? suprato, bet jei buvo toki?, tai jie labai klydo. Žinoma, žirgeliai ir tulp?s anaiptol negadina lietuviškojo stiliaus, bet jis gali puikiai apsieiti ir be j?.
Mes negalime pirmiausiai aptarti lietuviškojo stiliaus s?vokomis, o paskui j? ?sprausti k?ryboje. Tai ne priedas ir ne priesaga, jis visos k?rybiškosios lietuvio asmenyb?s rezultatas. Jei toksai lietuviškasis stilius greitai nesirodo, tai ?ia nepaspartinsi reikalo skrupulais. Atsiras dideli lietuviai menininkai ir sukurs lietuvišk?j? stili?, ir tada mes j? pamatysime, gal tik ateinan?ios kartos pamatys. O kol to n?ra, palaukime, arba pasitenkinkime „lietuviškais motyvais ir elementais“.
T? pat? gali prisitaikinti sau kiekvienas žemaitis menininkas. Jo k?rybos judinamuoju pradu turi b?ti ne žemaitiškojo charakterio ieškojimas, bet bendras k?r?jo likimas reikštis objektyviais k?riniais. Nor?damas kuo s?kmingiau apsireikšti, menininkas brausis ? savo dvasios gelmes, ? savo nekasdienišk?j? „aš“ ir ten suras j?gos ir ?kv?pimo, ten jis suras ir tikr?j? savo veid?, kur? jis paveld?jimo keliu per?m? iš savo senoli? ir prosenoli?. J? kraujas b?tinai padvelks ta šiluma, kuri bendra ir charakteringa šioms šiaur?s ir vakar? gimin?ms. Žemaitis menininkas, beieškodamas sav?s, suras savy žemaitišk?j? charakter?, o šis nuspalvins savu atspalviu jo bendrai žmogišk?j? k?ryba pasireiškus? veid?.
Tod?l žemai?iams menininkams n?ra reikalo skrupuliauti ir stengtis kitiems kuo grei?iau parodyti savo charaktering?j? veid?. Neb?tinai jie turi rašyti žemaitiškai, neb?tinai jie turi min?ti žemai?io vard?, visa tai t?ra antriniai dalykai. Mes jau turime nemaža žemaitiškojo charakterio k?r?j?: Poška, Stanevi?ia, Daukantas, Valan?ius, Maironis, Anglickis, Genys, Butk? Juz? ir kt. Jie gražiai atskleid? ne vien? žemai?i? bruož? meniškai vertinguose k?riniuose. Po j? ateis kiti, kurie gal nerašys žemaitiškai, visiškai neprisimins apie žemai?ius, o ta?iau gražiai atskleis žemaitiškojo charakterio b?dinguosius bruožus savoje lyrikoje, prozoje, tapyboje, muzikoje. Žemaitiškasis charakteris susidar? keliolikos amži? b?gyje, tod?l jis negali išnykti per kelet? dešimtme?i?. Net ir tada, kai populiarioji nuomon? apie žemait? nebetur?s k? bepasakyti, jis gražiai prakalb?s iš sav? k?rini? apie šiaur?s vakar? genties charakterio savitum?.
1944