Nemyliu aš žodyno tuščio,
Meiliųjų žodžių ir graudžių išsireiškimų:
„Tu mano“. „Aš tava“. „Ach, myliu“. „Tavo amžinai“.
Vergystės nekenčiu. Laisvu žvilgsniu
Žiūrėdamas gražuolei į akis,
Kalbu: „Šiandien naktis. Tačiau rytoj –
Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik
Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra.
Tačiau rytoj nueisiu aš ir vėl puotausiu“.

Manoji siela paprasta. Sūrusis vėjas,
Iš jūros ir pušų smalinis kvapas
Maitino ją. Joje – visi tie bruožai,
Kurie ant mano nušiurento veido,
Ir aš gražus – grožiu skurdžiuoju
Lakiųjų kopų ir šiaurinių marių.

Aš taip mąsčiau, klajodamas prie sienos
Finlandijos, įsiklausydamas į duslų pašnekesį
Barzdotų, žaliaakių finų.
Ir spengė tyluma, ir ant platformos
Stovėjo išėjimui pasiruošęs traukinys,
Ir muitinės tarnautoja, gražuolė rusė,
Aptingusi ilsėjos ant smilčių
Pakriaušio, kur pasibaigė supiltos aikštės.
Ten prasidėjo jau nauja šalis,
Ir ten bekampė rusiška šventovė žvelgė
Į svetimą ir nepažįstamą jai šalį.

Aš taip mąsčiau. Ir štai atėjo ji
Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos
Nuo smėlio ir nuo saulės josios akys.
Plaukai kaip pušys jos smaliniai
Melsvais atospiridžiais jai krito ant pečių.
Atėjo. Sukryžiavo savo žvilgsnį žvėrišką
Su mano žvilgsniu žvėrišku ir ėmė
Didžiai kvatotis. Metė į mane
Žolių puokštelę ir auksinių smilčių grūdą.
Po to pašoko ir nudūmė
Tolyn atšlaite šokinėdama.

Aš ją toli vijau. Susižeidžiau
Dygliais sau veidą ir sukruvinau rankas,
Ir sudraskiau rūbus. Aš ją vijau, šaukiau
Kaip žvėrį, ir iš naujo vėl šaukiau, vijau.
Aistringas balsas nuskambėjo rago gaudimu.
Jinai paliko lengvą pėdsaką
Man kopų lekiančiam smėly, pranykus tarp pušų,
Virš jų nakties mėlynei nusileidžiant.

Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo,
Ant smėlio vienas. Degančiose akyse
Ji bėga dar,– ir rods, visa kvatoja:
Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos,
Kvatoja rūbai, nuo bėgimo plakdamies…
Guliu ir vis mąstau: „Šiandien naktis,
Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš čionai,
Kol nesugausiu jos tartum žvėries
Ir kol balsu kaip ragas aidinčiu
Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu:
„Tu mano, mano“. Ir tegu ji man sušuks:
„Tava! Tava!“

Šarnelė, 1944.IV.17