Kopose

Nemyliu aš žodyno tuš?io,
Meili?j? žodži? ir graudži? išsireiškim?:
„Tu mano“. „Aš tava“. „Ach, myliu“. „Tavo amžinai“.
Vergyst?s neken?iu. Laisvu žvilgsniu
Ži?r?damas gražuolei ? akis,
Kalbu: „Šiandien naktis. Ta?iau rytoj –
Nauja ir spinduliuojanti diena. Ateik
Ir užvaldyk mane, triumfuojanti aistra.
Ta?iau rytoj nueisiu aš ir v?l puotausiu“.

Manoji siela paprasta. S?rusis v?jas,
Iš j?ros ir puš? smalinis kvapas
Maitino j?. Joje – visi tie bruožai,
Kurie ant mano nušiurento veido,
Ir aš gražus – grožiu skurdžiuoju
Laki?j? kop? ir šiaurini? mari?.

Aš taip m?s?iau, klajodamas prie sienos
Finlandijos, ?siklausydamas ? dusl? pašnekes?
Barzdot?, žaliaaki? fin?.
Ir speng? tyluma, ir ant platformos
Stov?jo iš?jimui pasiruoš?s traukinys,
Ir muitin?s tarnautoja, gražuol? rus?,
Aptingusi ils?jos ant smil?i?
Pakriaušio, kur pasibaig? supiltos aikšt?s.
Ten prasid?jo jau nauja šalis,
Ir ten bekamp? rusiška šventov? žvelg?
? svetim? ir nepaž?stam? jai šal?.

Aš taip m?s?iau. Ir štai at?jo ji
Ir atsistojo netoli. Ir buvo rudos
Nuo sm?lio ir nuo saul?s josios akys.
Plaukai kaip pušys jos smaliniai
Melsvais atospiridžiais jai krito ant pe?i?.
At?jo. Sukryžiavo savo žvilgsn? žv?rišk?
Su mano žvilgsniu žv?rišku ir ?m?
Didžiai kvatotis. Met? ? mane
Žoli? puokštel? ir auksini? smil?i? gr?d?.
Po to pašoko ir nud?m?
Tolyn atšlaite šokin?dama.

Aš j? toli vijau. Susižeidžiau
Dygliais sau veid? ir sukruvinau rankas,
Ir sudraskiau r?bus. Aš j? vijau, šaukiau
Kaip žv?r?, ir iš naujo v?l šaukiau, vijau.
Aistringas balsas nuskamb?jo rago gaudimu.
Jinai paliko lengv? p?dsak?
Man kop? lekian?iam sm?ly, pranykus tarp puš?,
Virš j? nakties m?lynei nusileidžiant.

Ir aš guliu, uždus?s nuo b?gimo,
Ant sm?lio vienas. Degan?iose akyse
Ji b?ga dar,– ir rods, visa kvatoja:
Kvatoja jos plaukai, kvatoja kojos,
Kvatoja r?bai, nuo b?gimo plakdamies…
Guliu ir vis m?stau: „Šiandien naktis,
Bet ir rytoj naktis. Aš nesitrauksiu iš ?ionai,
Kol nesugausiu jos tartum žv?ries
Ir kol balsu kaip ragas aidin?iu
Jai kelio neužstosiu ir nepasakysiu:
„Tu mano, mano“. Ir tegu ji man sušuks:
„Tava! Tava!“

Šarnel?, 1944.IV.17