Kai valandos dienos jau suskaitytos
Ir nakties balsai pažadina ger?sias sielas,
Tas sklendžian?ias šventam, ramiam
Dži?gavimui;
Kai vakaro štai žiburiai sušvinta,
Kai v?l tarsi fontanai švies?s ir ilgi
Šeš?liai židinio
Švytuoti ima kambario grindim;
Tada ir v?l tarpe senai palikusi?j? mus
?žengia per duris
Ištikimasis mylimasis
Dar kart? aplankyt man?s.
Jisai, toks jaunas, tvirtas, jis mok?jo
Kovos ugnin svajon?mis nul?kt,
Tai jis prie vieškelio plataus parkrito,
Nuvarg?s nuo gyvenimo kan?i?.
Tai štai ir jie, šventi, silpnu?iai,
Gyvenimo kryžel? neš?,
Išblyškusias rankas nedr?siai sukryžiav?,
? mus prakalb?t negal?.
Kartu su jais štai dieviška b?tyb?,
Kuri man meil? ir jaunyst? dovanojo,
Myl?jusi mane labiau nei visa kita,
(Jinai dabar šventa danguj gyvena).
Tyliu, kur?iu skamb?jimu
Ji v?l ateina prie man?s
Ir k?d? tuš?i? užima,
Ir rank? švelni? v?l ant mano rankos padeda.
Ir s?di ji, ir ži?ri ? mane
Švelniom giliom akim,
Tai lygiai žvaigžd?s, tylios, šventos,
Kur žem?n iš aukštybi? žvelgia.
Ir žodžiai netarti – suprantami,
Ir žodžiai, ir širdies malda,
Ir šveln?s priekaištai lyg laim?s padvelkimas
Pasklinda nuo jos l?p? kaip kadais –
Och, nors kartais aš prisl?gtas, li?dnas,
Bet li?desys iškart pranyksta,
Jei aš prisimenu tiktai
Šituos, kurie gyveno ?ia ir mir?.