Mano mintys yra su tavim, pamiršt?j? laik? karaliene Karomama,
Li?dnas k?diki kojom ilgom, k?diki rankom silpnom,
Teb? miesto dukt?, Karomama,
Kuri g?rei raudonus syvus, valgei baltus javus,
Kaip teisieji, tanki? tamaris? pav?sy,
Tolimos praeities karaliene Karomama.
Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama,
Tavo pamirštas vardas tarytum dejavim? choras
Skamba mano balse, kuris juokias ir verkia drauge;
Nes juokinga ir li?dna myl?t tave, karaliene Karomama…
Apsupta nutapyt? keist? tvarini? gyvenai
Atviram pastate, bet tai buvo seniai,
Tu mažyte dama, karaliene Karomama.
K? darydavai tu iš pražuvusi? savo ryt?, dama Karomama?
Iškilmingai ištiesdavai tu savo liesas rankas, negrabias ? dievus
Prie kurio nors sustingusio, menko dievuko su gyvulio galva,
Kada ryto upe išsiliedavo švelniosios ugnys,
Karomama surikiuotomis kojomis ir blausiomis akimis,
Iškankintais plaukais mirusioji amži? lopšely…
Mano vargše, maža karaliene Karomama.
K? darydavai tu dienomis, vaidilute protinga?
Aš tikiu, tu mok?jai švelniai erzint savo tarnaites mažas,
Paklusnias kaip angis ir kaip jos abejingas.
Brangenybes skaitei ir svajojai karali? s?nus,
Iškv?pintus, baisus, iš šalies tolimos,
Iš anapus vandens melsvumos, amžinyb?s ir toli? spalvos
Tau atvykstan?ius tart: „B?k pasveikinta, Karomama!“
Vakarais amžinosios giedros šalyje, po šventais sikomorais,
Tu dainuodavai tyliai, del?i? m?lynoji g?l?,
T? istorij? sen? t?v? mirusi?.
(Jie maitinos slap?ia užgintuoju valgiu.)
Tavo mažosios kr?tys banguodavo nuo ?kv?pim? gili?,
Ir tava juodo vaiko širdis suvirp?davo baim?s šiurpu
Amžinosios giedros šalyje, argi ne? Karomama?
– Vien? dien? (ar buvo tokia kada nors Karomama?)
Tavo k?n? suvyst? gelsvais kaspinais
Ir uždar? keistam ir švelniam kedro medžio karste.
Tavo balso g?lyt? nuskyn? tyla.
Papirusui senam patik?jo tav?j? vard? skribai,
Ir taip li?dna, taip keista, toli visa tai,
Lyg nakties g?dumoj begaliniai ir miegantys vandenys.
Tu tikriausiai žinai, legendarine Karomama,
Kad lyg j?ros daina mano siela sena
Ir kaip sfinksas tuš?ioj dykumoj vieniša.
Ir liguistai pamilusi tai, kas ?vyko seniai, kažkada.
Tu geriausiai žinai, pateptoji princese,
Kad likimas manojon širdin keist? ženkl? ?raš?:
Ideali?j? džiaugsm?, reali?j? kent?jim? simbol?.
Tu žinai visa tai, tolimoji Karomama,
Nors tu vaikas… kur? sugeb?jo ?amžint kažkas
Tavo statuloj, blizgan?ioj nuo bu?ini?
T?j? amži?, dar tau svetim?, anuomet taip toli nuo tav?s d?lan?i?.
Aš jau?iu, tu esi prie man?s, aš girdžiu tavo ilg? atod?s?,
Nakty kuždant? man: „Broli, juoktis nereikia!“
Mano mintys yra su tavim, karaliene Karomama.
Šarnel?, 1944.V.26