Dievi�kojo naktyse nu�vitusios valandos pamokinimo
Tiems, kurie pra�ydami yra jau gav? ir jau �ino.
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus ? kalbos kilm?s
apm?stym?.
O kiti � kan?ios ir d�iaugsmo, mokslo kaip ir meil?s
vagys � nieko nesuprastuose tuose dalykuose.
Kad suprastum juos, turi pa�inti daiktus tam
tikrais esminiais �od�iais pa�ym?tus;
Tai duona, druska, kraujas, saul?, �em?, vanduo,
�viesa, tamsyb?s, o taip pat visi metal?
pavadinimai.
Tie vardai n?ra nei broliai, nei s?nai, nes jie
t?vai dalyk? juntam?j?.
Jie kartu su tais dalykais ir substancijos j?
kunigaik�?iu buvo i� pasaulio am�in?j?
pirmaprad�i? numesti ? laiko i�m?ginimo bedugn?.
Tik daikt? dvasia teturi vard?. J? substancija
nepavadinama vardu.
Juntam? dalyk?, dvasinei b?tybei visi�kai ?�velgt
negalim?, vardais vadinamo galia
Plaukia mums i� pa�inimo pirmaprad�i?, nesgi,
b?dami m?s dvasios prigimties, su ja kartu
jie slepias s?mon?je saulinio pradmens.
Visa tai, kas pavaizduojama antikin?m metaforomis,
egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintel?j
i� begalyb?s viet? nuskirtoj.
Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty
kalba, kai tyrin?jam savo dvasios paslapt?
yra
P?dsakai grynos kalbos i�tikimyb?s ir �inojimo
laik?.
Dievo dainiai mat? pirmaprad�i? am�in? pasaul?
ir j? pamald�iai apra�? pa�inimo �vie?ian?ios
kalbos tiksliausiais terminais;
Nes tik?jimo bl?simas rei�kias moksl? ir men?
pasaulyje kalbos u�temimu.
Nors gamtos poetai apdainuoja �? netobul?
juntamo pasaulio gro�?, sen?, �vent? ?pratim?
sekdami,
Net slaptos nesantaikos tarp i�rei�kimo b?do ir
siu�eto pa�eisti,
Ir bej?giai pasikelti lig vienintel?s tos nuskirtosios
vietos � omeny turiu ?ia Pathmos, �em?
pirmaprad�i? vizijos �
Jie suk?r? savo ne�inojimo nakty pasaul? nepastov?,
tarpin? ir nevaising?, simboli? pasaul?.
�od�iai tie visi, kuri? ?ia sugretinimas magi�kas
suk?r? giesm? �i?, tai regim? substancij?
vardai.
Jas steb?jo autorius dviejuos pasauliuos palaimos
ir sielvarto, kai Meil? jam tai leido.
A� kreipiuos tik ? dvasias, kurios pa�ino, kad
malda yra vis? pirmoji pareiga �mogaus.
Pa?ios did�iosios doryb?s, labdara, skaistyb?, mokslas
ir auka, ir t?vo meil? net,
Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprend?,
patys pripa�ino absoliutin? reikalingum?
nusi�eminimo maldoje.
A� ta?iau apie kalbos misterij? tepasakysiu
tiek, kiek beprotyst?, g?da �i? laik? man leis
atskleisti.
A� dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse
nu�vitusios valandos giesm?.
Skelbdamas dviej? pasauli? kart? atskleist?
manam reg?jimui, bekra�t? i�mint?,
A� kalb?siu, pagal most? man priskirt?j?
tarnybos bendro,
Apie prarast?j? aukso, apie kraujo pa�inim?.
A� reg?jau. Tas, kuris reg?jo visa tai, nustoja
jausti ir galvoti. Jis temoka apra�yti
k? reg?j?s.
�tai �viesos pasaulio raktas. Mano surinkt?
?ia �od�i? magija
Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slapt?
vert?;
Tai ne fizin?s savyb?s jo karalium dvasi? j?
padar?;
Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju.
Bet tiesa �ventos kalbos meluoti never?ia:
nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio,
am�inos visatos matomoji saul?.
I� tos saul?s �emi�kasis auksas ima sav?j?
substancij? ir savo spalv?, o �mogus savajam
pa�inimui �vies?.
V?lei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo,
tik pa�adina �mogaus, kurs meld�ias, atminty
prisiminim?.
Ar jauti pabundant? savy seniausi? i� vis?
prisiminim??
Tau atidengiu ?ia tavo meil?s auksui
�vent? kilm?.
Beprotyst? pap?t? septynis kartus ? auksin?
tikrojo �inojimo �vakid?.
Aaronit? kalbos �od�iai ter�iami meluojan?i?
vaik? ir nei�man?li? poet?.
Ir �vakid?s auksas ne�inojimo tamsybi? pavogtas,
patapo svetimoteriavimo, vagyst?s
ir skerdyni? bei neigimo t?vu.
�tai yra dviej?, tamsybi? ir �viesos, pasauli?
raktas. O tarnybos bendre!
D?lei m?s? naktyse nu�vitusios valandos
meil?s.
D?l saugumo paslapties tarp mus,
Pasakyk man tyliai �od? saul?s apsupt?j?,
�od? �io pavojaus meto dundesiu apsunkint?.
A� pavadinau tave vardu! �tai tu pirmajam
spinduly juod�iausio debesies kr?tin?j,
nebylys kaip �vinas,
Tu ugnies masyvo �okyje ir v?juje,
Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme,
Elips?s ? sfer? per?jime,
Stebuklingame sustojime ir �ventame nu�engime,
kai tu �i?ri ? �mog? tarp dviej? blakstien?,
Begalinio debesio nejudrume, vienintel?s maldos,
Karalyst?s auksakali? k?rinyje;
Gr?�kime prie nevilties (kuri �tai susituokus su
Laiku),
J? palydin?ios u�uojautos ku�d?jime.
Bet auksinis �vento mokslo raktas gl?di
mano �irdyje.
Jis man atrakins �viesos pasaul?. Kopti laiptais,
kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi
grynos erdv?s substancija pati,
Dar ne pa�inimas, tai vien aprai�kos fenomen?
sura�ymas.
Kelias i� ma�ai ? daug n?ra tas �vento mokslo
kelias.
K? tik apra�iau kopim? pa�iniman. Reikia
pasikelt lig vietos saulin?s,
Kur teigimo visagali�kumas leid�ia tapti �
kuo gi? � tuo, kas teigiama.
T?kstan?iai taip dvasios k?n? pasirei�kia
dorovingoms jusl?ms.
Bet pirmiausia reikia kopt! �ventvagi�kai! ligi
pa?i? beproti�kiausi?j? teigim?!
O po to nu�engt laiptelis po laiptelio jau be
gailes?io, be a�ar?, vien su pasitik?jimu
d�iaugsmingu, su karali�ka kantrybe
Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su
baisiausiu akivaizdumu ir taip �ventu
b?tinumu! B?tinumu �ventu, �ventu, �ventu
tikrai! Alleluja!
Kas gi kalba ?ia apie netik?tum?? bet yra
dar viens netik?tumas pasirodyme nelauktame
tarpu �e�?li? seno miesto vart?
J?ros tolumoj su jos �venta �viesa ir jos
laimingom bur?m.
Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja
vien tikro mokslo dvasiai, mylin?iojo
suvokimo gimime, n?ra netik?tumo.
Mes auk�tumose ?prantame priimt kiekvien?
naujenyb? tartum nuotak?, kuri? suradom
po tam tikro laiko jau visiems laikams.
Taip man apsirei�k? saulinio pradmens ry�ys
su aukso �emi�ko dvasia.
�tai yra veiksmingoji malda, kurioj visai pask?sti
turi veikiantysis:
I�laikyki manyje metalo, duodan?io tavajam
�vilgsniui spalv?, meil?, pa�inim? aukso,
kurs yra pasaulio pirmaprad�i? veidrodis,
Kad a� be rib? paves?iau vis? savo �ird? sauliniam
teigimo ir pasiaukojimo �aidimui.
Ir priimk mane ? t? archangeli�k? �vies?,
t?kstantis jau met? sn?duriuojan?i?
laidotuviniuose gr?duos ir ten palaikan?i?
gyvenimo u�usl?pt?j? ugn?.
Nes antikini? kap? gr?dai ? vag? numesti
su�vinta kaip �irdis d�iaugsmingoj meil?j;
Tai ne m?s? mirtingoji saul?, kuri derliui
teikia i�minties patvari? spalv?.
Toks yra �viesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos,
ir pamald�iosios rankos pami�imo, jis
taip pat atidarys jai kit? srit?.
A� esu aplank?s du pasaulius. Meil? nuved?
mane ligi b?ties gelmi?.
Ant kr?tin?s a� ne�iau nakties sunkum?, ir
kakta manoji prakaitavo m?s? prakaitu.
A� esu ap?j?s baim?s rat? t?, kurie i�vyksta ir
sugr?�ta. I� man?s t?loj �aly beliko
vien tik aukso �iedas, numestas ? dulki?
sauj?.
A� i�tyriau grabin?damas aplink �lyk�?iuosius
pyk?io labirintus, po did�iais vandenimis
sumig? mano keistos, tolimos t?vyn?s.
A� tyl?jau. Laukiau, kolei manojo karaliaus
beprotyst? u� gerkl?s su?iups mane. Jau
ranka tavoji, o karaliau mano, pad?ta
man ant gerkl?s. �tai �enklas, �tai pats
laikas. A� kalb?siu.
Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepa�?sta jau
tav?s, ant molio ir gel�ies planetos, ant
nuogos �altos,
Knib�dan?ioj vagi? minioj, pagrimzdusioj
lyties savosios kontempliacijon.
Ten skerdyni? smarv? seka kvailas smilkymas
taut? klaidintoj?.
Vis d?lto, purv? ir apakimo s?n?s, �od�i? neturiu,
kuriais gal??iau apra�yti
Neteisybes bedugn?s to antro Viso, antro
Neribotojo,
Tavojo neigimo visagali�kumo k?rin?.
�i vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedin?io
Liuciperio bedugn? smegenin?,
Kur patyriau i�m?ginim? did�i?j?, besirei�kian?i?
�aibais, skausm?, tu�?i? sutem?
am�in?j? pasidauginim?.
Pats a�triausias buvo zenite: a� j? ma?iau
tartum juodosios saul?s prarajoj lind?damas.
Begaline �ventvagyste! O! �alia kurios �ventasis
kosmosas, anks?iau nei m?s? varganas
pasaulis i�sivyst?s,
Tviska tartum ap�viestas Kal?dose �erk�nos
keturkampis, trok�t?s i�tirpti kv?ptel?jus
K?dikiui int j?.
Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi auk�?iau
sav?s paties, auk�?iau to b?tinumo, per
kur? esi.
�tai kod?l yra, Teig?jau, visi�kas neigimas
tavyje, ir laisv? melstis, laisv? nesimelst,
�tai kod?l tu leidi teigian?iuosius pereit
per neigimo didelius i�bandymus.
Nes buvai mane numet?s ? juod�iausi? am�inosios
baim?s kar�t?, kur jauties es?s
pagautas
U� �andikaulio ugnies kabliu ir pakabintas
tobulo tu�tumo beprotyst?je,
Am�inyb?je toje, kur tamsuma yra kitas jau saul?s
nebuvimas, aukso elips?s d�iaugsmingos
u�gesimas,
Kur �viesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas
daiktas � neteisyb?s smegenys,
Kur minties veikla yra vienintel? ir begalin?,
gimstanti i� abejon?s, kad prieit? niek?,
Kur esi ne vieni�asis, bet vienatv?, ir ne apleistas,
bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas.
A� buvau keliautoju tose naktinio griausmo �em?se,
Kur vieninteliai tarp fizini? dalyk?:
T?�tan?ioji meil? ir raupsai, su?dantieji veid?,
maudo savo prakeiktas �aknis.
Ten a�, aklas kirminas, i�matavau tavosios rankos
linijos migius. Ir ta nakties stand�ios
tartum akmuo, �alis,
Tas pasaulis rytme?io antros �vaig�d?s ir antrojo
s?naus, ir kunigaik�?io, buvo tavo u�gniau�ta
ranka. Ji atsigniau�ia man, ir a� esu �viesoj.
Reikia b?ti ma?iusiam J?, kit?, kad suprastum
kod?l para�yta, kad jisai ateina
kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo
�auksmas, jis vos vos yra, ir jo n?ra. Smiltel?s
ruime, �tai jis visas tavyje, jis, kitas,
kunigaik�tis, s?dintis aklumo am�inojo tyloje.
�tai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas,
tu save pa�?sti. Bet dvi tavojo teigimo ir
neigimo begalyb?s � jos nepasi�?sta, niekada
nepasi�ins, nes am�inyb? � tai vienos b?gimas
nuo kitos.
Ir visa bjaurioji, mirt? ne�anti erdv?s
ir laiko melancholija t?ra vien nuotolis nuo
taip lig ne ir mastas j? nebepataisomo
i�siskyrimo.
?ia yra tamsos pasaulio raktas.
O �mogus, kurio �irdy �ita giesm? i�budino ne mint?
ir ne jausm?, bet atsiminim?, ir labai jausen?,
� tas �mogus nuo �iolei meil?s ims ie�kot
su meile.
Nes yra tai meil?, nes yra myl?jimas; kai meil?s
ie�koma su meile.
A� ie�kojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu
?t?�?s. A� radau. Bet kaip? bet k?? valdov?,
savinink? ir teik?j? abej? raups?.
A� gr?�au, kad perteik?iau jums savo pa�inim?. Bet
nelaim? tam, kuris i�vyksta ir negr?�ta.
Negail?k man?s, kad ten buvau nuvyk?s, kad
ma?iau. Neapraudok man?s:
Pakilimo palaimoj paskend?s saulinio pradmens
apakintas ir nublok�tas juodosios am�inyb?s
beprotyst?n, s?nariais tamsybi? skausmo
sumegztais, a� visada esu toje pa?ioje vietoje,
b?damas vietoje pa?ioj, vienintel?je nuskirtoj.
I� man?s �inok, kad kiekviena liga, tai nuod?mi?
i�pa�inimas k?nu.
Tikras blogis � u�sl?ptasis blogis, bet kai k?nas
i�pa�ino j?, nedaug tereikia, kad palenktum
pa?i? dvasi?, t? slapt? nuod? ruo�?j?,
nusi�eminimui.
�tai raupsai, kaip visos k?no ligos, prana�auja
dvasin?s nelaisv?s gal?.
K?nas ir dvasia kovoja keturiasde�imt met?.
�tai yra garsusis kriti�kasis am�ius, apie kur?
kalba j? vargingas mokslas, nevaisinga moteris.
Ar atv?r? blogis tavo veide sau duris? taikos
pasiuntinys Melchizedechas, jis ?�engs per tas duris
ir jos u�sidarys int?jus jam su savo a�ar?
gra�iu apsiaustu. Bet kartoki po man?s: Pater
noster.
Tu �i?r?k: Senoli? T?vas, T?vas t?, kurie kalb?josi
kalba gryn?ja, �aid? su manim kaip
t?vas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie
ma�i vaikai jo esame, pa�?stame t? �vent?j? �aidim?,
�it? �vent? �ok? ir laiming? pl?duriavim?
tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios
�viesos.
Reikia abejon?se parkniubusiam ant �em?s melstis.
Vien skund�iausi, kad visi�kai jo nepa�?stu; bet akmuo,
kur buvo visas jis, man nu�eng? ant rankos, ir
mane apsupo dar t? pat? moment? �viesos vainikas.
Ir steb?k mane! nors apsuptas �abangomis esu, bet
nieko nebijau daugiau.
Nuo prasid?jimo lig mirties tamsybi? katakomb?
si?las b?ga tarpu mano pir�t? tamsiame gyvenime.
Ir ta?iau, kas a� buvau? Kloakos kirm?l? akla,
riebi, su uodega smaila, �tai kas buvau.
�mogus sukurtas Dievo ir mai�tautojas prie�
savo sutv?r?j?.
Gro�is ir puikumas, ateitis kokia beb?t?, nieko
neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo
mano ?sitikinimas tikras ir vienintelis, tokia
mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevais?s
moteries.
Kaip visi gamtos poetai, a� buvau paskend?s
ne�inojime giliam. Nes a� tik?jausi pamil?s
kvepian?ias g?les ir tolimas gro�ybes, net
gra�iausius veidus vien d?l j? gra�umo.
Tyrin?jau a� akl?j? veid? ir akis: man, kaip visiems
geidulingumo kurtizanams, gr?s? fizinis aklumas.
�tai ir v?lei Dievi�kojo naktyse nu�vitusios
valandos pamokinimas.
Taip ligi dienos, kada a� pama?iau save sustojus?
prie� veidrod? ir pa�velgiau atgal u�u sav?s.
Ten buvo form? ir �vies? �altinis, i�minting?j?,
gili?j? ir skais?i?j? pirmaprad�i? pastovus
pasaulis.
Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimir?.
Jos kapui a� daviau jos vis? karalyst? � gamt?.
J? palaidojau slap?iausioj apgaulingo sodo
vietoje, kur am�ino �ad?tojo, m?nulio, �vilgsnis
lapuose pasidalina ir nukopia t?kstan?iais
meilumo laipt? ant sumigusi?j?.
Tuo b?du a� supratau, kad �mogi�kasis k?nas
savo gelm?se suranda vaist? nuo vis? lig?,
kad aukso pa�inimas, tai drauge �viesos ir
kraujo pa�inimas.
O Vieninteli! tu neatimki i� man?s kan?i?
atsiminimo toj dienoj, kai nuo man?s nuplausi
mano blog? kaip ir mano g?r? ir kada tu su
savais ir �ypsan?iais mane aprengsi saule.
Amen.

�arnel?, 1944.V.22