Pažinimo giesm?

Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo
Tiems, kurie prašydami yra jau gav? ir jau žino.
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus ? kalbos kilm?s
apm?stym?.
O kiti – kan?ios ir džiaugsmo, mokslo kaip ir meil?s
vagys – nieko nesuprastuose tuose dalykuose.
Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus tam
tikrais esminiais žodžiais pažym?tus;
Tai duona, druska, kraujas, saul?, žem?, vanduo,
šviesa, tamsyb?s, o taip pat visi metal?
pavadinimai.
Tie vardai n?ra nei broliai, nei s?nai, nes jie
t?vai dalyk? juntam?j?.
Jie kartu su tais dalykais ir substancijos j?
kunigaikš?iu buvo iš pasaulio amžin?j?
pirmapradži? numesti ? laiko išm?ginimo bedugn?.
Tik daikt? dvasia teturi vard?. J? substancija
nepavadinama vardu.
Juntam? dalyk?, dvasinei b?tybei visiškai ?žvelgt
negalim?, vardais vadinamo galia
Plaukia mums iš pažinimo pirmapradži?, nesgi,
b?dami m?s dvasios prigimties, su ja kartu
jie slepias s?mon?je saulinio pradmens.
Visa tai, kas pavaizduojama antikin?m metaforomis,
egzistuoja vietoj nuskirtoj, vienintel?j
iš begalyb?s viet? nuskirtoj.
Tos metaforos, kurias mums teikia dabarty
kalba, kai tyrin?jam savo dvasios paslapt?
yra
P?dsakai grynos kalbos ištikimyb?s ir žinojimo
laik?.
Dievo dainiai mat? pirmapradži? amžin? pasaul?
ir j? pamaldžiai apraš? pažinimo švie?ian?ios
kalbos tiksliausiais terminais;
Nes tik?jimo bl?simas reiškias moksl? ir men?
pasaulyje kalbos užtemimu.
Nors gamtos poetai apdainuoja š? netobul?
juntamo pasaulio grož?, sen?, švent? ?pratim?
sekdami,
Net slaptos nesantaikos tarp išreiškimo b?do ir
siužeto pažeisti,
Ir bej?giai pasikelti lig vienintel?s tos nuskirtosios
vietos – omeny turiu ?ia Pathmos, žem?
pirmapradži? vizijos –
Jie suk?r? savo nežinojimo nakty pasaul? nepastov?,
tarpin? ir nevaising?, simboli? pasaul?.
Žodžiai tie visi, kuri? ?ia sugretinimas magiškas
suk?r? giesm? ši?, tai regim? substancij?
vardai.
Jas steb?jo autorius dviejuos pasauliuos palaimos
ir sielvarto, kai Meil? jam tai leido.
Aš kreipiuos tik ? dvasias, kurios pažino, kad
malda yra vis? pirmoji pareiga žmogaus.
Pa?ios didžiosios doryb?s, labdara, skaistyb?, mokslas
ir auka, ir t?vo meil? net,
Paskaitytos bus tik tiems, kurie, laisvai nusprend?,
patys pripažino absoliutin? reikalingum?
nusižeminimo maldoje.
Aš ta?iau apie kalbos misterij? tepasakysiu
tiek, kiek beprotyst?, g?da ši? laik? man leis
atskleisti.
Aš dabar galiu laisvai giedoti Dievo naktyse
nušvitusios valandos giesm?.
Skelbdamas dviej? pasauli? kart? atskleist?
manam reg?jimui, bekrašt? išmint?,
Aš kalb?siu, pagal most? man priskirt?j?
tarnybos bendro,
Apie prarast?j? aukso, apie kraujo pažinim?.
Aš reg?jau. Tas, kuris reg?jo visa tai, nustoja
jausti ir galvoti. Jis temoka aprašyti
k? reg?j?s.
Štai šviesos pasaulio raktas. Mano surinkt?
?ia žodži? magija
Juntamo pasaulio auksui suteikia jo slapt?
vert?;
Tai ne fizin?s savyb?s jo karalium dvasi? j?
padar?;
Nes tiesa yra vien santykis su Neribotuoju.
Bet tiesa šventos kalbos meluoti never?ia:
nes ji taip pat yra substancialinio pasaulio,
amžinos visatos matomoji saul?.
Iš tos saul?s žemiškasis auksas ima sav?j?
substancij? ir savo spalv?, o žmogus savajam
pažinimui švies?.
V?lei surasta tiesos kalba neteikia nieko naujo,
tik pažadina žmogaus, kurs meldžias, atminty
prisiminim?.
Ar jauti pabundant? savy seniausi? iš vis?
prisiminim??
Tau atidengiu ?ia tavo meil?s auksui
švent? kilm?.
Beprotyst? pap?t? septynis kartus ? auksin?
tikrojo žinojimo žvakid?.
Aaronit? kalbos žodžiai teršiami meluojan?i?
vaik? ir neišman?li? poet?.
Ir žvakid?s auksas nežinojimo tamsybi? pavogtas,
patapo svetimoteriavimo, vagyst?s
ir skerdyni? bei neigimo t?vu.
Štai yra dviej?, tamsybi? ir šviesos, pasauli?
raktas. O tarnybos bendre!
D?lei m?s? naktyse nušvitusios valandos
meil?s.
D?l saugumo paslapties tarp mus,
Pasakyk man tyliai žod? saul?s apsupt?j?,
žod? šio pavojaus meto dundesiu apsunkint?.
Aš pavadinau tave vardu! Štai tu pirmajam
spinduly juodžiausio debesies kr?tin?j,
nebylys kaip švinas,
Tu ugnies masyvo šokyje ir v?juje,
Aukso dvasios nekaltumo pasirodyme,
Elips?s ? sfer? per?jime,
Stebuklingame sustojime ir šventame nužengime,
kai tu ži?ri ? žmog? tarp dviej? blakstien?,
Begalinio debesio nejudrume, vienintel?s maldos,
Karalyst?s auksakali? k?rinyje;
Gr?žkime prie nevilties (kuri štai susituokus su
Laiku),
J? palydin?ios užuojautos kužd?jime.
Bet auksinis švento mokslo raktas gl?di
mano širdyje.
Jis man atrakins šviesos pasaul?. Kopti laiptais,
kolei nepajusi, jog tavin jau smelkiasi
grynos erdv?s substancija pati,
Dar ne pažinimas, tai vien apraiškos fenomen?
surašymas.
Kelias iš mažai ? daug n?ra tas švento mokslo
kelias.
K? tik aprašiau kopim? pažiniman. Reikia
pasikelt lig vietos saulin?s,
Kur teigimo visagališkumas leidžia tapti –
kuo gi? – tuo, kas teigiama.
T?kstan?iai taip dvasios k?n? pasireiškia
dorovingoms jusl?ms.
Bet pirmiausia reikia kopt! šventvagiškai! ligi
pa?i? beprotiškiausi?j? teigim?!
O po to nužengt laiptelis po laiptelio jau be
gailes?io, be ašar?, vien su pasitik?jimu
džiaugsmingu, su karališka kantrybe
Lig to purvo, kuriame viskas jau slypi su
baisiausiu akivaizdumu ir taip šventu
b?tinumu! B?tinumu šventu, šventu, šventu
tikrai! Alleluja!
Kas gi kalba ?ia apie netik?tum?? bet yra
dar viens netik?tumas pasirodyme nelauktame
tarpu šeš?li? seno miesto vart?
J?ros tolumoj su jos šventa šviesa ir jos
laimingom bur?m.
Bet jau naujo suvokimo, suvokimo, kurs tarnauja
vien tikro mokslo dvasiai, mylin?iojo
suvokimo gimime, n?ra netik?tumo.
Mes aukštumose ?prantame priimt kiekvien?
naujenyb? tartum nuotak?, kuri? suradom
po tam tikro laiko jau visiems laikams.
Taip man apsireišk? saulinio pradmens ryšys
su aukso žemiško dvasia.
Štai yra veiksmingoji malda, kurioj visai pask?sti
turi veikiantysis:
Išlaikyki manyje metalo, duodan?io tavajam
žvilgsniui spalv?, meil?, pažinim? aukso,
kurs yra pasaulio pirmapradži? veidrodis,
Kad aš be rib? paves?iau vis? savo šird? sauliniam
teigimo ir pasiaukojimo žaidimui.
Ir priimk mane ? t? archangelišk? švies?,
t?kstantis jau met? sn?duriuojan?i?
laidotuviniuose gr?duos ir ten palaikan?i?
gyvenimo užusl?pt?j? ugn?.
Nes antikini? kap? gr?dai ? vag? numesti
sušvinta kaip širdis džiaugsmingoj meil?j;
Tai ne m?s? mirtingoji saul?, kuri derliui
teikia išminties patvari? spalv?.
Toks yra šviesos pasaulio raktas. Vedamas tvirtos,
ir pamaldžiosios rankos pamišimo, jis
taip pat atidarys jai kit? srit?.
Aš esu aplank?s du pasaulius. Meil? nuved?
mane ligi b?ties gelmi?.
Ant kr?tin?s aš nešiau nakties sunkum?, ir
kakta manoji prakaitavo m?s? prakaitu.
Aš esu ap?j?s baim?s rat? t?, kurie išvyksta ir
sugr?žta. Iš man?s t?loj šaly beliko
vien tik aukso žiedas, numestas ? dulki?
sauj?.
Aš ištyriau grabin?damas aplink šlykš?iuosius
pyk?io labirintus, po didžiais vandenimis
sumig? mano keistos, tolimos t?vyn?s.
Aš tyl?jau. Laukiau, kolei manojo karaliaus
beprotyst? už gerkl?s su?iups mane. Jau
ranka tavoji, o karaliau mano, pad?ta
man ant gerkl?s. Štai ženklas, štai pats
laikas. Aš kalb?siu.
Pagimdei mane pasaulyje, kurs nepaž?sta jau
tav?s, ant molio ir gelžies planetos, ant
nuogos šaltos,
Knibždan?ioj vagi? minioj, pagrimzdusioj
lyties savosios kontempliacijon.
Ten skerdyni? smarv? seka kvailas smilkymas
taut? klaidintoj?.
Vis d?lto, purv? ir apakimo s?n?s, žodži? neturiu,
kuriais gal??iau aprašyti
Neteisybes bedugn?s to antro Viso, antro
Neribotojo,
Tavojo neigimo visagališkumo k?rin?.
Ši vieta skirtinga, atskira, bjauri, tai kliedin?io
Liuciperio bedugn? smegenin?,
Kur patyriau išm?ginim? didži?j?, besireiškian?i?
žaibais, skausm?, tuš?i? sutem?
amžin?j? pasidauginim?.
Pats aštriausias buvo zenite: aš j? ma?iau
tartum juodosios saul?s prarajoj lind?damas.
Begaline šventvagyste! O! šalia kurios šventasis
kosmosas, anks?iau nei m?s? varganas
pasaulis išsivyst?s,
Tviska tartum apšviestas Kal?dose šerkšnos
keturkampis, trokšt?s ištirpti kv?ptel?jus
K?dikiui int j?.
Nes esi tu Tas, kuris yra. Bet tu esi aukš?iau
sav?s paties, aukš?iau to b?tinumo, per
kur? esi.
Štai kod?l yra, Teig?jau, visiškas neigimas
tavyje, ir laisv? melstis, laisv? nesimelst,
štai kod?l tu leidi teigian?iuosius pereit
per neigimo didelius išbandymus.
Nes buvai mane numet?s ? juodžiausi? amžinosios
baim?s karšt?, kur jauties es?s
pagautas
Už žandikaulio ugnies kabliu ir pakabintas
tobulo tuštumo beprotyst?je,
Amžinyb?je toje, kur tamsuma yra kitas jau saul?s
nebuvimas, aukso elips?s džiaugsmingos
užgesimas,
Kur šviesa yra vien pasiutimas, kur kiekvienas
daiktas – neteisyb?s smegenys,
Kur minties veikla yra vienintel? ir begalin?,
gimstanti iš abejon?s, kad prieit? niek?,
Kur esi ne vienišasis, bet vienatv?, ir ne apleistas,
bet apleidimas,ne prakeiktasis, bet prakeikimas.
Aš buvau keliautoju tose naktinio griausmo žem?se,
Kur vieninteliai tarp fizini? dalyk?:
T?žtan?ioji meil? ir raupsai, su?dantieji veid?,
maudo savo prakeiktas šaknis.
Ten aš, aklas kirminas, išmatavau tavosios rankos
linijos migius. Ir ta nakties standžios
tartum akmuo, šalis,
Tas pasaulis rytme?io antros žvaigžd?s ir antrojo
s?naus, ir kunigaikš?io, buvo tavo užgniaužta
ranka. Ji atsigniaužia man, ir aš esu šviesoj.
Reikia b?ti ma?iusiam J?, kit?, kad suprastum
kod?l parašyta, kad jisai ateina
kaip vagis. Jisai yra toliau negu gimimo
šauksmas, jis vos vos yra, ir jo n?ra. Smiltel?s
ruime, štai jis visas tavyje, jis, kitas,
kunigaikštis, s?dintis aklumo amžinojo tyloje.
Štai tu, sauliniam prade, tu, begalinis ir nekaltas,
tu save paž?sti. Bet dvi tavojo teigimo ir
neigimo begalyb?s – jos nepasiž?sta, niekada
nepasižins, nes amžinyb? – tai vienos b?gimas
nuo kitos.
Ir visa bjaurioji, mirt? nešanti erdv?s
ir laiko melancholija t?ra vien nuotolis nuo
taip lig ne ir mastas j? nebepataisomo
išsiskyrimo.
?ia yra tamsos pasaulio raktas.
O žmogus, kurio širdy šita giesm? išbudino ne mint?
ir ne jausm?, bet atsiminim?, ir labai jausen?,
– tas žmogus nuo šiolei meil?s ims ieškot
su meile.
Nes yra tai meil?, nes yra myl?jimas; kai meil?s
ieškoma su meile.
Aš ieškojau jos kaip nevaisinga moteris su nerimu
?t?ž?s. Aš radau. Bet kaip? bet k?? valdov?,
savinink? ir teik?j? abej? raups?.
Aš gr?žau, kad perteik?iau jums savo pažinim?. Bet
nelaim? tam, kuris išvyksta ir negr?žta.
Negail?k man?s, kad ten buvau nuvyk?s, kad
ma?iau. Neapraudok man?s:
Pakilimo palaimoj paskend?s saulinio pradmens
apakintas ir nublokštas juodosios amžinyb?s
beprotyst?n, s?nariais tamsybi? skausmo
sumegztais, aš visada esu toje pa?ioje vietoje,
b?damas vietoje pa?ioj, vienintel?je nuskirtoj.
Iš man?s žinok, kad kiekviena liga, tai nuod?mi?
išpažinimas k?nu.
Tikras blogis – užsl?ptasis blogis, bet kai k?nas
išpažino j?, nedaug tereikia, kad palenktum
pa?i? dvasi?, t? slapt? nuod? ruoš?j?,
nusižeminimui.
Štai raupsai, kaip visos k?no ligos, pranašauja
dvasin?s nelaisv?s gal?.
K?nas ir dvasia kovoja keturiasdešimt met?.
Štai yra garsusis kritiškasis amžius, apie kur?
kalba j? vargingas mokslas, nevaisinga moteris.
Ar atv?r? blogis tavo veide sau duris? taikos
pasiuntinys Melchizedechas, jis ?žengs per tas duris
ir jos užsidarys int?jus jam su savo ašar?
gražiu apsiaustu. Bet kartoki po man?s: Pater
noster.
Tu ži?r?k: Senoli? T?vas, T?vas t?, kurie kalb?josi
kalba gryn?ja, žaid? su manim kaip
t?vas su vaiku savu. Mes, mes vieninteliai, kurie
maži vaikai jo esame, paž?stame t? švent?j? žaidim?,
šit? švent? šok? ir laiming? pl?duriavim?
tarpu blogiausiojo tamsumo ir geriausiosios
šviesos.
Reikia abejon?se parkniubusiam ant žem?s melstis.
Vien skundžiausi, kad visiškai jo nepaž?stu; bet akmuo,
kur buvo visas jis, man nuženg? ant rankos, ir
mane apsupo dar t? pat? moment? šviesos vainikas.
Ir steb?k mane! nors apsuptas žabangomis esu, bet
nieko nebijau daugiau.
Nuo prasid?jimo lig mirties tamsybi? katakomb?
si?las b?ga tarpu mano piršt? tamsiame gyvenime.
Ir ta?iau, kas aš buvau? Kloakos kirm?l? akla,
riebi, su uodega smaila, štai kas buvau.
Žmogus sukurtas Dievo ir maištautojas prieš
savo sutv?r?j?.
Grožis ir puikumas, ateitis kokia beb?t?, nieko
neprilygs tobulumu nesimui. Tokis buvo
mano ?sitikinimas tikras ir vienintelis, tokia
mintis slapta: skursiu, skursiu mintis bevais?s
moteries.
Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskend?s
nežinojime giliam. Nes aš tik?jausi pamil?s
kvepian?ias g?les ir tolimas grožybes, net
gražiausius veidus vien d?l j? gražumo.
Tyrin?jau aš akl?j? veid? ir akis: man, kaip visiems
geidulingumo kurtizanams, gr?s? fizinis aklumas.
Štai ir v?lei Dieviškojo naktyse nušvitusios
valandos pamokinimas.
Taip ligi dienos, kada aš pama?iau save sustojus?
prieš veidrod? ir pažvelgiau atgal užu sav?s.
Ten buvo form? ir švies? šaltinis, išminting?j?,
gili?j? ir skais?i?j? pirmapradži? pastovus
pasaulis.
Ir tada anoji moteris, gyvenusi many, pasimir?.
Jos kapui aš daviau jos vis? karalyst? – gamt?.
J? palaidojau slap?iausioj apgaulingo sodo
vietoje, kur amžino žad?tojo, m?nulio, žvilgsnis
lapuose pasidalina ir nukopia t?kstan?iais
meilumo laipt? ant sumigusi?j?.
Tuo b?du aš supratau, kad žmogiškasis k?nas
savo gelm?se suranda vaist? nuo vis? lig?,
kad aukso pažinimas, tai drauge šviesos ir
kraujo pažinimas.
O Vieninteli! tu neatimki iš man?s kan?i?
atsiminimo toj dienoj, kai nuo man?s nuplausi
mano blog? kaip ir mano g?r? ir kada tu su
savais ir šypsan?iais mane aprengsi saule.
Amen.

Šarnel?, 1944.V.22