Ar skundžiasi paukštyt?s, ar žalieji lapai
Švelniai šiušena vasaros auksin?s v?juj,
Ar girdis, kaip ? krant?, žydint? ir kvap?,
Dusliai gurg?dami skaidrieji vandens liejas –
Kai s?džiu, meil?s svajose paskend?s, ir rašau,
Regiu, girdžiu tik t?, kuri? parod? mums dangus,
O žem? pasl?p?. Bet ji gyva, ir iš dangaus
? mano aimanas suskamba atsakas švelnus:
„Ach, kam be laiko tu save žudai?
Kam iš aki? li?dn?j? liejasi upe
Gailingos ašaros?“ Ir taria man jautriai:
„Man?s neverk, nes mano dienos mirtyje
Patapo amžinos. Akis užmerkusi ?ionai,
Aš jas atv?riau amžinyb?s šviesoje“.
Šarnel?, 1944.IV.28