3
Aš iš g?dos nulenkiau galv? ir m?s?iau: „Aš nekovojau už juos ir nenupirkau turguje; jos n?ra tinkamos dovanos jai“.
Ir vis? nakt? aš m??iau juos vien? po kito ? gatv?.
Ryt? at?jo keleiviai; jie pak?l? jas ir nusineš? ? tolimas šalis.
4
Ak man, kod?l jie mano nam? pastat? prie kelio, kuris veda ? miesto turg??
Jie pririša savo prikrautas valtis prie mano medži?. Jie ateina ir nueina, kada jie nori. Aš s?džiu ir stebiu juos, mano metas b?ga. Pavaryti aš j? negaliu. Ir taip prab?ga mano diena.
Dien? ir nakt? j? žingsniai aidi prie mano dur?. Veltui aš šaukiu: „Aš nepaž?stu J?s?“. Daugelis iš j? žinomi mano pirštams, kai kurie mano šnerv?ms, mano gysl? kraujas, atrodo, paž?sta juos, ir kai kurie yra žinomi mano sapnuose. Išvaikyti aš j? negaliu. Aš šaukiu juos ir sakau: „Ateikite! ? mano namus kam patinka. Taip, ateikite“.
Ryt? varpas skamba šventykloje. Jie ateina su pintin?mis rankose. J? kojos yra rožiniai rausvos. Ankstyvoji aušros šviesa krinta ant j? veid?. Išvaikyti aš j? negaliu. Aš sodinu juos ir sakau: „Ateikite ? mano sod? rinkti g?li?. Ateikite ?ia“.
Vidudien? prie r?m? vart? nuaidi gongas. Aš nežinau, kod?l jie palieka savo darb? ir gaišta – stoviniuoja netoli mano tvoros.
G?l?s j? plaukuose yra išblyškusios, suvyt?; j? fleit? gaida yra l?ta. Išvaikyti aš j? negaliu. Aš sušaukiu juos ir sakau: „Pav?sis po mano medžiais yra v?sus. Ateikite, draugai“.
Nakt? žiogeliai ?irpia miškuose. Kas yra tas, kuris lengvai ateina iki mano dur? ir švelniai ? jas beldžiasi. Aš matau veid?, bet neryškiai, n?ra pasakomas n? vienas žodis, dangaus ramumas budi visur aplink. Pavaryti savo tylaus sve?io aš negaliu. Aš ži?riu ? veid? tamsoje, ir sapn? valanda b?ga.
5
Aš pasidariau neramus. Aš ištroškau toli esan?i? dalyk?. Mano širdis plaka ilg?damos paliesti neaiškiosios tolumos ruožel?. O didysis Anapus, o tavo fleitos aštrus šauksmas! Aš užmirštu, aš visados užmirštu, jog neturiu sparn? skraidyti, jog esu pririštas prie šios vietos amžinai.
Aš esu smalsus ir budrus, aš esu nepaž?stamas svetimoj šaly. Tavo atsikv?pimas ateina šnabžd?damas man negalim? vilt?. Tavo liežuvis yra žinomas mano širdžiai, tarsi jis b?t? mano paties.
O tolum? ieškojime, o tavo fleitos aštrus šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog nežinau kelio, jog neturiu sparnuoto žirgo.
Aš esu l?tas, aš esu keleivis savo širdyje. L?t? valand? saul?s raibuliavime kokia begalin? vizija parodo tavo pavidal? dangaus m?lynume. O Tolimasis gale, o aštrus tavo fleitos šauksme! Aš užmirštu, aš visados užsimirštu, jog namuos, kur aš vienišas gyvenu, visi vartai yra uždaryti.
6
Prijaukintas paukštis buvo narvelyje, laisv?s paukštis buvo miškuose. Jie susitiko at?jus metui, tokia buvo likimo lemtis. Laisv?s paukštis šaukia: „O mano meile, skriskime ? miškus“. Narvelio paukštis šnabžda: „Ateik ?ionai, gyvenkime kartu narvelyje“.
Laisv?s paukštis sako: „Tarp sien?, kur vieta išskleisti sparnams?“ „Deja, – sušunka narvelio paukštis, – aš nežino?iau, kur nut?pti dangaus platyb?se“. Laisv?s paukštis kalba: „Mano mylimasis, dainuokime giri? dainas“. Narvelio paukštis atsako: „Atsis?sk šalia, aš išmokysiu tave mokytojo kalbos“. Mišk? paukštis sušunka: „Ne, deja, ne! dainos negalima išmokti“. Narvelio paukštis atsako: „Deja, man, aš nežinau giri? dain?“.
J? meil? yra pilna stipraus ilgesio, bet jie niekados negali skristi liesdamiesi sparnais.
Per narvelio virbalus jie ži?ri, ir veltui noras pažinti vienas kit?. Iš ilgesio jie sudaužia sparnus ir dainuoja: „Ateik ar?iau, mano meile!“ Laisv?s paukštis šaukia: „Negali b?ti, aš bijausi užvert? narvelio dur?“. Narvelio paukštis šnibžda: „Deja, mano sparnai yra bej?giai ir mir?“.
7
O mama, jaunasis Princas praeis pro m?s? duris, – kaip aš galiu griebtis š? ryt? darbo?
Parodyk, kaip supinti plaukus, pasakyk, kok? užsid?ti r?b? reikia. Kod?l tu ži?ri nustebus ? mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepažvelgs ? mano lang?; aš žinau, jis pranyks iš mano aki? per vien? akimirk?, vien silpstanti fleitos ateis melodija iš toli raudodama. Bet jaunasis Princas praeis pro m?s? duris, ir aš užsid?siu geriausi? r?b? d?l šitos akimirkos.
O mama, jaunasis Princas pra?jo pro m?s? duris, ir ryto saul? sušvyt?jo nuo jo kariško vežimo. Aš nusviedžiau nuo veido vual?, aš nutraukiau rubin? grandin? nuo kaklo ir nume?iau jam ant kelio. Kod?l tu ži?ri nustebus ? mane, mama? Aš gerai žinau, jis nepak?l? mano grandin?s; aš žinau, ji buvo sutrinta po jo karo vežimo ratais, palikdama raudon? d?m? dulk?se, ir niekas nežino, kas buvo dovana ir kam. Bet jaunasis Princas pravažiavo pro m?s? duris, ir aš nusviedžiau brangenyb? jam ant kelio, nupl?šus j? nuo savo kr?tin?s.
8
Kada lempa užgeso prie mano lovos, aš pabudau su ankstyvaisiais paukš?iais. Aš s?d?jau prie atviro lango su šviežiu vainiku ant padrik? plauk?.
Jaunasis keleivis jojo keliu, ?sisup?s rožin?j ryto migloj. Perl? grandin? kab?jo jam ant kaklo, ir saul?s spinduliai krito ant jo vainiko. Jis sustojo prieš mano duris ir paklaus? man?s smalsiu susukimu: „Kur ji yra?“ Iš baisios g?dos aš negal?jau atsakyti: „Ji tai aš, jaunasis keleivis, ji tai aš“.
Buvo prietema, ir lempa neuždegta. Aš l?tai pyniau savo plaukus. Jaunasis keleivis prakeliavo savo karo vežime besileidžian?ios saul?s žerpl?jime. Jo arkliai putojo, ir ant jo r?b? buvo dulki?. Jis nulipo prie mano dur? ir paklaus? išvargusiu balsu: „Kur ji yra?“ Iš baisios g?dos aš negal?jau atsakyti: „Ji tai aš, pavarg?s keleivis, ji tai aš“.
Yra balandžio naktis. Mano kambary dega lempa. Piet? v?jas ateina švelniai šnar?damas. Triukšmadar? pap?ga miega savo narvelyje. Mano korsetas yra povo gerkl?s spalvos, ir mano apsiaustas žalias kaip jauna žol?. Aš s?džiu ant grind? netoli lango, steb?dama tuš?i? gatv?. Juodoj nakty sklinda mano šnabždesiai: „Ji tai aš, nuli?d?s keleivi, ji tai aš“.
9
Kada aš nakt? vieniša einu m?s? meil?s susitikimo vieton, paukš?iai negieda, v?jas nejuda, namai abiejose gatv?s pus?se stovi tyl?s. Tai mano pa?ios kulnys kiekvienu žingsniu vis garsiau aidi ir aš jau?iuos sug?dinta.
Kada aš s?džiu savo balkone ir klausaus jo žingsni?, medži? lapai nešnara, ir vanduo yra tylus upelyje lyg kardas ant kietai ?migusio sargybinio keli?. Tai yra mano širdis, kur garsiai plaka – aš nežinau, kaip j? reik?t? nuraminti.
Kada ateina mano mylimasis ir atsis?da šalia mano lovos, kada mano k?nas virpa ir aki? vokai susimerkia, naktis tams?ja, v?jas užpu?ia lempos švies?, ir debesys užtraukia šydus ant žvaigždži?. Tai brangakmenis ant mano kr?tin?s, jis spinduliuoja ir švie?ia. Aš nežinau, kaip j? reik?t? pasl?pti.
10
Tegu j?s? darbas palaukia, sužad?tine. Klausyk, at?jo sve?ias. Ar tu girdi, jis švelniai barškina grandin?, kuri saugo duris? Ži?r?k, kad tavo žingsnis neb?t? paskubintas j? sutinkant. Tegu j?s? darbas palaukia, sužad?tine, vakaro metu at?jo sve?ias. Ne, tai n?ra v?jo šm?kla, sužad?tine, neišsig?sk. Balandžio nakt? švie?ia pilnas m?nuo; šeš?liai yra išblyšk? kieme; viršum galvos dangus yra m?lynas.
Nuleisk šyd? ant savo veido, jeigu privalai; neškis lemp?, eidama prie dur?, jeigu tu bijai. Ne, tai n?ra v?jo šm?kla, sužad?tine, nesibijok. Jeigu tu esi nedr?si, nekalb?k su juo n? žodžio, pasitrauk ? šal?, stov?dama prie dur? ir j? sutikdama. Jeigu jis klaus ko nors tav?s, tu gali nuleisti akis tyl?dama. Tegu tavo apyrank?s nesuskamba, kada tu su lempa rankoje, ?vesi j? vidun. Jeigu tu esi nedr?si, nekalb?k su juo n? žodžio.
Ar tu dar savo darbo nebaigei, sužad?tine? Klausyk, sve?ias jau at?jo. Ar tu dar neuždegei lempos miegamajame? Ar tu dar neparuošei auk? d?žut?s vakaro apeigoms? Ar tu ne?segei raudono laim?s ženklo plauk? perskyrime, ar tu dar teberuoši savo naktin? tualet?? O sužad?tine, ar tu girdi, sve?ias jau at?jo? Tegu j?s? darbas palaukia!
11
Ateik taip, kaip esi; nebegaišk d?l savo tualeto. Jeigu tavo plaukai padrik?, jeigu plauk? perskyrimas ir n?ra tiesus, jeigu korseto ne visos sagtys užsegtos, nekreipk ? tai d?mesio. Ateik, kokia esi; nebegaišk d?l savo tualeto.
Ateik skubiais žingsniais per žol?. Jei raudonoji bat? okra nubluks einant per ras?, jeigu bat? varpeli? žiedai atsileis, jeigu iš grandin?s nukris keli perlai, nekreipk ? tai d?mesio.
Ateik skubiais žingsniais per žol?. Ar tu matai debesis, niaukian?ius dang?? Gandr? b?riai atlekia nuo tolimesniojo up?s kranto artyn, ir stipr?s v?jo si?btel?jimai šnera viršum šilo. Išsigand? galvijai b?ga ? savo tvartus, stovin?ius kaime. Ar tu matai debesis, niaukian?ius dang?? Veltui tu uždegi tualeto lemp? – ji dreba ir užg?sta v?juje. Kas gali žinoti, jog tavo antakiai nepakeisti lempos paiš?? Nes tavo akys yra tamsesn?s už lietaus debesis.
Veltui tu uždegi tualeto lemp? – ji užg?sta. Ateik tokia, kokia esi; negaišk d?l savo tualeto. Jeigu vainikas nesupintas; jeigu apyrank? neužmauta, tegu ji palieka. Dangus yra tamsus debesyse – jau v?lu. Ateik tokia, kokia esi, negaišk d?l savo tualeto.