Kai lapai jau pajuod?, geltoni, suvyt?,
Kaip šikšniai ore supdamies, ? žem? krito,
Siaurinio v?jo bloškiami;
Kai krušos plakdamos at?jo
Ir šal?iai ?m? gnybt pirmieji,
Save ? šerkšn? supdami;
Linksmi klajokliai, ubagai,
Su?jo vakaropi vien? kart?
? Poosie Nansie pauliot linksmai
Ir savo skarmalus pragerti.
Ten gerdami, uliodami,
Dainuodami dainas
Ir šokdami, kvatodami,
Jie dauž? keptuves.
Arti ugnies raudonais skarmalais
S?d?jo viens su miltinais maišais,
Tvarkinga kuprine prie koj?,
O mergš? vart?s jo gl?by:
Šilta kaip vilna ir wisky,
Kareiviui ji savam šypsojos.
O jis, apgl?b?s savo prostitut?,
Dalijo skamban?ius bu?kius,
Nors jai tie bu?iniai gal?jo b?ti…
Kaip valgis išmaldos gaižus:
Kiekviens jo bu?inys – kaip pliauškesys
iš ubago botago;
Bet štai svyruodamas, krypuodamas
Užbliov? jis dainušk? toki?:
S?num aš Marso vadinuos, buvau visur karuos,
Aš savo žaizdomis, randais giriuos, kur tik einu.
Štai šitas d?l mergos, o kitas gautas apkasuos,
Kai muš?m frankus j? laukuos tarp b?gno trenkian?i? gars?.
Išmokau amato tenai, kur vadas liko amžinai,
Kai kruvinas jisai panoro Abraomo b?t sve?iu.
Paskui buvau drauge, kai subtiliajam žaidime
Sumaiš?m Morro su žeme tarp b?gno trenkian?i? gars?.
V?liau su Curtis’o kariais ir jo plaukiojan?iais pulkais
Aš netekau juokais kairiosios kojos, rankos lig pe?i?,
Bet jei t?vynei reikalingas aš, tegu man Elliot praneš,
Skub?siu, kiek medin? koja neš, tarp b?gno trenkian?i? gars?.
Tegu dabar aš elgeta, medin? koja ir ranka
Ir visas – skarose, nepridengtu pilvu,
Aš tenkinuosi tuomi, kas maiše, ir savo nuosava mergše,
Kaip t?syk b?gdamas ris?ia tarp b?gno trenkian?i? gars?.
Nors garbanom žilom ir tenka žiem? valandom
Kent?t miškuos ir po uolom, ir po dangum pla?iu,
Bet jei parduodu maiš? skarmal?, ?kait?s nuo viskio laš?,
Aš vis? pragar? sutikt galiu tarp b?gno trenkian?i? gars?.
Jis baig?; tuoj pakilo ?žesys,
Subliov? choru ubagai,
Ir išsigand? žiurk?s neberado, kur ?l?st,
? urvus puldamos vikriai.
O smuikininkas kert?je s?d?s,
Suspigo: Kas toliau!
Bet v?l pakilo karo ?žesys:
Visi subliov? dar garsiau.
Kadai buvau nekalta, bet atsimint negaliu,
O šiandien mano laim? – gul?t su bernu;
Iš raiteli? tarpo kas nors buvo mano t?velis,
Tod?l man toks mielas kareivis bernelis.
Vyrukas puikus buvo meil? manoji pirma,
O b?gno mušimas – tai amatas jo ir dalia,
Jo koja lanksti ir raudoni veideliai:
Aš buvau vežama šalia savo bernelio.
Bet kareivi? kuopos kapelionas paliko j? vargš? b?doj;
Aš kard? me?iau d?l bažny?ios klest?jimo tuoj.
Jis pardav? siel? velniams, ašen k?n? jo daliai,
Ir taip palikau neverta savo pirmo bernelio.
Bet greit man ?griso tas šventintas, girtas kvailys.
Po to visas pulkas naudojos manim naktimis.
Ir nuo alebardo lig d?dos vingiavosi kelias…
O man tereik?jo kareivio bernelio.
At?jus taika elgetauti išvar? mane,
Kol aš sutikau savo pirm? Cunninghame.
Kai pulko senuos skarmaluos pama?iau j? ant kelio,
Džiaugsmu sutvask?jo širdis d?l kareivio bernelio.
Nors aš nežinau, kaip ilgai gyvenau,
Bet dar padainuot ir išgert galiu kaip anks?iau:
Kol rankos abi piln? taur? pakelti dar gali,
Aš tau priklausau, mano mielas kareivi berneli!
O Merry Andreu pa?iame kampe
Šalia katiliaus mergš?s rydamas s?d?jo;
Jie nesiklaus? choro ir slap?ia
Tarpu sav?s kažk? ?iulb?jo;
Bet pagaliau, apsvaig?s meile ir vynu,
Jis atsistojo netvirtai, apsiži?r?jo
Ir, pliaukštel?j?s Grizry skamban?iu bu?kiu,
Taipos, suderin?s stygas, prad?jo:
Pana Išmintis sukvailioja girta,
O niekšas kvailiu b?na sesijom:
Jis tok? vaizduoja prireikus kada,
Bet aš tai kvailys iš profesijos.
Senel? nupirko man knyg? –
Prad?jau mokykl? lankyt;
Bet vienas kitam mes nelyg?s:
Iš kvailio išmin?i? sunku padaryt.
D?l viskio netekti galvos nebijojau
Ir mergius buvau sumanus,
Ir ko gi nor?ti daugiau iš herojaus,
Kurs girias kvailyst?m prieš jus?
Pririšo mane vien?syk kaip tely?i?
Viešam išjuokimui vis?.
Iškeik? mane vien? syk? bažny?ioj
Už gnaibym? smukl?j merg?.
Bet Andreu, kurs linksmina jus,
B?t pašieptas dar ne?prato.
Gird?jau, valdžioj net yra toks žmogus:
Premjeru vadina jie t? akrobat?.
T? gerbiam? tip? ar mat?t kada,
Viliojant? mini? grimasa saldžia?
Jam baisiai netinka tas m?s? b?rys,
Kvailiojimu jam konkuruoti gal?s.
Ir dar pasakysiu kalbos baigm?je:
Pasiuto! Išdži?vo visai gomurys;
Tas asilas gi kaip kvailys savyje
Didesnis tikrai negu aš, juokdarys.