Pasmerktosios moterys

Kaip susimąsčiusi galvijų banda, gulinti ant smėlio, jos nugręžia savo akis į jūros horizontą, ir jų susiliečiančios kojos ir jų susitinkančios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virpėjimo.

Vienos iš jų, įsimylėję dėl ilgų prisipažinimų širdys gojų tankumynuose, kur krykščia upeliūkščiai, vaikšto šaukdamosis baikščios vaikystės meilės ir laužo jaunų medelių žalią mišką; kitos iš jų, kaip seserys žingsniuoja lėtai ir sunkiai per pilnas netikėtumų uolas, kur šventas Antanas yra matęs nuogų ir purpurinių krūčių gausybę savo pagundymuose.

Tai į ten, Bacchus, krintančios lavos verpetuose, senų pagoniškų lindynių duobėse, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi visų senų sąžinės priekaištų (nuramintojas) užmigdytojas!

Ir tos, kurios mėgsta bučiuoti škaplierius, slėpdamos botagą po ilgais savo rūbais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis.

O Nekaltybės, o demonai, baidyklės, kankiniai, didelės, pašaipios realybės niekintojos, amžinybės ieškotojos, pamaldžios ir satyrės, pilnos šauksmų ir pilnos raudų, jūs, įvijusios savo pragaran mano sielą, vargšės seserys, aš jus myliu kiek beįstengdamas dėl jūsų liūdnų skausmų, jūsų nepasotinamo troškulio, aistrų, dėl jūsų meilės pelenų, nuo kurių pilnos jūsų didelės širdys!