Kaip susim?s?iusi galvij? banda, gulinti ant sm?lio, jos nugr?žia savo akis ? j?ros horizont?, ir j? susilie?ian?ios kojos ir j? susitinkan?ios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virp?jimo.
Vienos iš j?, ?simyl?j? d?l ilg? prisipažinim? širdys goj? tankumynuose, kur krykš?ia upeli?kš?iai, vaikšto šaukdamosis baikš?ios vaikyst?s meil?s ir laužo jaun? medeli? žali? mišk?; kitos iš j?, kaip seserys žingsniuoja l?tai ir sunkiai per pilnas netik?tum? uolas, kur šventas Antanas yra mat?s nuog? ir purpurini? kr??i? gausyb? savo pagundymuose.
Tai ? ten, Bacchus, krintan?ios lavos verpetuose, sen? pagonišk? lindyni? duob?se, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi vis? sen? s?žin?s priekaišt? (nuramintojas) užmigdytojas!
Ir tos, kurios m?gsta bu?iuoti škaplierius, sl?pdamos botag? po ilgais savo r?bais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis.
O Nekaltyb?s, o demonai, baidykl?s, kankiniai, didel?s, pašaipios realyb?s niekintojos, amžinyb?s ieškotojos, pamaldžios ir satyr?s, pilnos šauksm? ir pilnos raud?, j?s, ?vijusios savo pragaran mano siel?, vargš?s seserys, aš jus myliu kiek be?stengdamas d?l j?s? li?dn? skausm?, j?s? nepasotinamo troškulio, aistr?, d?l j?s? meil?s pelen?, nuo kuri? pilnos j?s? didel?s širdys!