Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio,
Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia,
O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia.

Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia;
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia –
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia.

Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia –
Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia:
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely.

Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia,
Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią;
Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely –
Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.

Šarnelė, 1944.II.19