Dabar, kada Paryžiaus marmuras ir grindinys,
Ir jo stogai, ?kai toli nuo mano žvilgsnio ir aki?;
Dabar, kada, s?d?damas po medži? šakomis,
Galiu svajoti ir g?r?tis dangumi sviesiu;
Dabar, kada dvasia, nelaimi? prisl?gtoji,
Li?dna, bet skausm? nugal?jus, –
Dabar, kada ramybe man gamta didžioji
Sutrint? šird? užulieja;
Dabar, kada galiu, štai, atsis?d?s prie bang?,
Ramaus, didingo horizonto nuteiktas jautriai,
Egzaminuoti savyje tiek daug ties? gili?,
Steb?t, kaip supasi g?lynuose g?li? žiedai;
Dabar, o mano Dieve! kai nurim?s v?lei,
Palik?s nuli?dim? dyg?,
Galiu matyti antkap?, kurio šeš?ly
Jinai visiems laikams užmigo;
Dabar, kai sielon sminga dieviškieji reginiai,
Sidabro up?, aikšt?s, kloniai, uolos ir miškai,
Matydamas menkyst? sav?j?, j? stebuklus,
Prieš begalyb? aš tampu taikingas ir kuklus
Ir ateinu, o Viešpatie! O T?ve m?s?!
Nes Tu tik vienas begalinis,
Atnešdamas šukes širdies, kuri Tavai pakluso,
Nors j? pamindamas sutrynei.
Aš ateinu Tavin ir išpaž?stu, kad esi
Gyvasis Dievas, ir protingas, geras, pakantrus;
Regiu, jog Vienas težinai, k? padaryt turi,
Nes vien tik nendr?, v?jo supama, t?ra žmogus.
Žinau, kad antkapis, prisl?g?s mirusiuosius,
Jiems aukšt? dang? atidaro;
Žinau, mirtis – mums ženklas pabaigos tikrosios
T?ra pradžia visokio gero.
Ant keli? puol?s išpaž?stu, T?ve prakilnus,
Jog absoliutas, realus vienintelis tesi,
Kad gera – sutinku ir kad teisinga – sutinku,
Jei norint Tau, krauju širdis papl?dusi.
Aš nesipriešinu jau tam, kas atsitinka
Per T?vo švent? vali?.
Žmogus kasdien keliauja amžinyb?s linkui,
Jo šird? skausmui geliant.
Dalyk? vien? pus? mes tematom visados,
Kita siaubingos paslapties nuo m?s? užskleista.
Žmogus nežino priežas?i? lemties ištikusios,
K? regi jis, tai vien tik nereikšminga smulkmena.
Tu savo darbus ir žingsnius pridengti moki
Skraiste tylos ir vienišumo.
Ir žmogui žem?j nesurast tikrumo jokio,
Nei džiaugsmo, nei linksmumo.
Jei ?sigyja jis k? nors, v?l atima lemtis.
Nebuvo nieko duota jam jo vargo dienose,
Iš ko gal?t? susikurt buvein? ir sakyt:
„Štai mano namas, laukas, mano mylimi juose“.
Jis regi taip trumpai daiktus, kuriuos reg?ti gali.
Jis sensta, jau?iasi apleistas…
Jei visa taip, tevyksta pagal Tavo vali?
Ir teb?nie, kaip Tavo leista!
Pasaulis li?dnas, mano Dieve! Amžina darna…
Ji sukurta iš verksmo lygiai kaip ir iš dain?.
Žmogus atomas šio šeš?lio didelio t?ra -
Nakties, kurioj did?ja gera, nyksta, kas bjauru.
Žinau, jog Tu daugiau turi k? veikt, negu paisyti,
Kaip mums visiems b?t geras,
Ir kad nelaim? motinos, numirusi dukryt?
Tau nieko nesudaro.
Žinau, kad vaisiai krenta siau?iant v?jui tarp šak?,
Netenka plunksnos paukštis ir kvap? svaigi g?l?
Ir kaip sunkios mašinos ratas šis pasaulis tvarini?
Negali, nesutrindamas ko nors brangaus, jud?t.
Praeina po dangum ir m?nesiai, ir bangos j?roj,
Veidai linksmi ir ašaroti.
Kad b?na sutrypta žol?, vaikai išvysta mirt? ni?ri?,
O Dieve! aš žinau, turiu žinoti!
Tu savo danguje tenai, anapus debes?,
Kur dunkso amžinai rami žydryn? m?lyna,
Galb?t gali sukurt dalyk? mums nežinom?,
Kuriuos’ gražiai kaip elementas derint?s kan?ia.
Galb?t taviems planams be skai?iaus reikalinga
Ir žavinti b?tyb?,
Kuri, patekus ?vyki? audron siaubingon,
Juos atperka gyvybe.
Likimas m?s? vyksta pagal amžinus d?snius,
Kuri? negali niekas švelnint ar pakeist kitais.
Tu negali nor?ti per malon?s kitimus staigius,
O Dieve! kart? nustatyt? tvark? griaut ir žeist.
Tave maldauju, Dieve! žvelk ? mano siel?,
At?jusi? Tav?s pagarbint.
Esu švelnus kaip moteris, kaip vaikas mielas,
Kuklus prieš Tavo garb?.
Atminki, Dieve! nuo ankstyvo ryto, nuo aušros,
Aš žem?j darbavaus, žengiau, kovojau ir m?s?iau
Ir, aiškindamas žmogui esm?, paslaptis gamtos,
Parodžiau Tavo šviesoje jam daugel k? aiškiau.
Prieš neapykant? ir ?t?žim? bais?
Aš žem?je kovojau
Ir negal?jau laukt, kad šitaip atsiteisi,
Ir niekad nesvajojau,
Kad tu ant mano jau žemyn palinkusios galvos
Užd?si sunki? rank?, kad Tu, Dieve! sumanei
Štai iš man?s, kurs nepatyriau laim?s niekados,
Atimti mano k?dik? ir džiaugsm? amžinai.
Gal??iau piktžodžiaut, širdis kuo sk?stis turi,
Taip užgauta likimo,
Ir mesti taip verksmus Tavin, kaip akmenis ? j?r?
?pyk?s vaikas m?tyt ima.
Atminki, Dieve! abejon? budina kan?ia,
Nuo ašar? apanka šviesios akys neretai.
B?tybe, sielvarto gelm?n juodžiausion numesta,
Negali bematyt Tav?s ir kontempliuot ramiai.
Negal žmogus, prie r?pes?io sunkaus prikaltas,
Kada nuo skausmo ginas, Sutelkti dvasi?, b?t ramus ir šaltas
Kaip spindintis žvaigždynas.
Šiandien silpnesnis aš nei motina li?dna
Prie Tavo koj? prieš atvert? dang? suklumpu,
Bet nušviestas jau?iuos kan?ioj, kai visata
Man pasirodo v?l pilna ramyb?s spinduli?.
O Viešpatie! žmogus, jeigu murm?ti ima,
Tikrai yra beprotis.
Aš nebekaltinu, nekeikiu jau likimo,
Bet leiski man raudoti.
Ach leisk, jei tam sutvertas žem?je žmogus,
Terieda ašaros iš degan?i? aki?,
Leisk pasilenkt ant kapo ir ištart žodžius:
„Vaike, ar tu jauti, kad aš ?ionai esu?“
Ach leiski man, ant savo vaiko kapo pasilenkus,
Jam tyl? vakar? kalb?ti,
Tarsi mane, prav?r?s, naktyje blakstienas tankias,
Tas angelas išgirst gal?t?.