Žinau, kad žem?je yra vieni namai,
Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,
Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,
Ir ?kininko žingsniai aidi ten aplink namus.
Pasilenkiu prie žem?s ir stebiu,
Kol rytme?io rasoj sudr?kusi? kalv? kvep?jime
Apsvaigsta man galva.
Tenai toli yra laik?,
Kur auga vien rugiai šviesi? spalv?.
Kur triukšmo gatvi? purvin?
N?ra.
?sisklausau:
Iš ten, kur švie?ia vaiskios tolumos,
Saldus traliavimas atklysta ? mane.
Ir aš matau: piemuo tarp piršt? meld? laiko
Ir pu?ia eidamas aukštyn upe.
Ir taip tarytum toji up? nerami,
Vingiuojanti tarp giri? m?lyn?, raist? ir pelki?,
Tasai raliavimas
Ligi širdies gelmi? giliausi? smelkias.
Aš laim?s svaiguly jau?iu,
Kaip meldo paprasta daina
Pažadina iš miego sl?nius ir laukus.
Išeina kažin kur nakties tamsa,
Ir kelias su miglom jos li?desys sunkus.
V?l slepias po stogais šikšnosparniai juodi,
Pab?g? rytme?io šviesos.
O aš einu v?l žem?s ilgesy
Reg?jim? liepsna liepsnot.
[Šarnel?, 1940]