I
Šiandien prisiminiau aš vien? nuotyk? iš savo bundan?ios vaikyst?s met?,
T? tyl? vasaros sekmadien?, keliavus? pro mus, -
Kai ašen ir senol? – dviese -
Palik? buvom saugot ir dabot namus.
Didžiajam kambary, prie stalo, piev?, ežer?, pelkyn? g?l?mis papuošto,
Iš dideli? maldaknygi? senol? meld?si, atsid?s?dama slap?ia,
Ir ašen, supamoj k?d?j s?d?damas,
Ilgai steb?jau saul?s lang? grindyse.
Laukuos gird?jau vasaros vidudienio kv?pavim?. –
Jau?iau, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalait?s pirštais
Lengvai palie?ia kakt?, l?pas ir akis.
Tiktai staiga ? mano lang? krito paukš?io išsk?st? sparn? šeš?lis,
Pridengdamas man švies? džiaugsm? ir svajas.
Aš suvirp?jau, puoliau prie senol?s
Ir verkdamas kritau ? jos rankas.
Patyrus mano nuotyk?, senol? praš? nebeverkt,
Nušluost? ašaras ir pažad?jo gint mane
Nuo paukš?io, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spinduli? pluoštus,
Sudaran?ius man švies? saul?s lang? grindyse.
Ji sak? man, kad galime svajot, tik?t ir džiaugtis:
Yra pasauly jaunyst?. saul? ir namai,
O tolim?, nežinom? krašt? klaj?nai, tie erdv?j paklyd? paukš?iai,
?ia žem?j lankosi retai.
II
Pra?jo daugel met?. Ir senol? mir?.
Neliko kambary g?li?, neliko n? maldaknygi? sen?,
Ir širdyje skaistaus an? dien? tik?jimo
Neliko n? ženkl?.
Nors kartais manyje suspindi saul?s langas
Ir ple?iasi lyg medis laisv?je aukštyn, platyn, -
Iš tolim?, nežinom? krašt? atklysta tas erdvi? klaj?nas paukštis
Ir meta dideli? sparn? šeš?l? mano džiaugsmo vidurin.
Ir, kai n?ra kur veido nevilty priglaust,
Aš skausmo išpl?stom akim matau,
Kaip traukias nuo man?s vidudienis, kaip slenka jis ? vakaro šalis,
Ir silpsta jo kadais linksmai skamb?j? žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavyt? žol?s:
Jis niekad ši?ia nebegr?š.
Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slyp?j?s miško pakraš?i? šeš?liuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas pla?ias,
Kaip motinos mirties šaltom kaul?tom rankom
Apgl?bia mano darbo ir kan?ios dienas.
[Kaunas, 1940]