Už lango jau ne vakaras, ne v?jas. Tai nakties negyvos akys
Susting? stebi sielos židiny beg?stan?ius vaizdus,
Ir nerami širdis lyg paukštis, kurs kadais krantan saul?tan plak?s,
Ši?nakt virš tuštumos s?puoja ilstan?ius sparnus.
O Neb?tis, skausmu išpuošus mint? paskutin?,
Paženklina šiais žodžiais išsakytas svajones,
Ir šios nakties keleiviai, josios veid? atpažin?,
Iš siaubo metasi ? nuod?m?s gelmes li?dnas.
Žinau: ne jiems kovot prieš j? t? kov? sunki? ir nelygi?,
Ne jiems praeiti žem? išdidžiai ramiu žingsniu,
Bet štai širdis v?l klieda apie nauj? ir prasming? žyg?,
Ir, degdamas liepsnoj, aš v?l regiu,
Kaip nyki? nakt? dykum? keliu sm?l?tu,
Skausming? abejoni? lydima,
Ta?iau be aiman?, be skundo, susikaupus ir iš l?to
? priek? smelkiasi naujoji milžin? karta.
Jinai netrokšta pergal?s. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saul?
Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaul?
Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis,
Aš j? regiu ši?nakt, senoli? kambary prie lango susig?ž?s,
Bet štai at?jo paskyrimo valanda:
Kur?ioj tyloj nuaidi laikrodžio lediniai d?žiai,
Ir aš keliuos ir praveriu duris. ? veidus padvelkia tamsa.
Iš vieniš? svajoni? tik pakil?s, nuo reg?jimo vaizd? apsvaig?s,
Iš karto netvirtai, parinkdamas žingsnius, einu,
Bet pamažu tvirt?ja eisena ir netikrumas baigias,
ir jau po kojom dunda vieškelis, ved?s ligi didži?j? aukštum?.
[Šarnel?, 1942.VII.18]