I
Laukuose deg? saul?. Buvo vasara. Ir augo didel?, švelni žol? mišk? pav?siuose,
Nuo upi? put? šiltas v?jas atgalios.
Balti keliai tartum svajon?s vienišos per lygumas berib?n ties?si,
Kai aš ?jau per žem? žydin?i?, apsvaig?s saul?s spinduliuos.
Praeidamas ma?iau artoj? dideles šeimas, padrikusias lauk? platyb?se,
Reg?jau j? nenykstan?i? darb? dienas ir neramias j? poilsio naktis.
Pribrend? buvo jau laukai, ir viršum j? tartum rami dvasia
Pleveno didel?s pj?ties rimtis.
Paskui reg?jau sunk? tri?s?. Iš reto plak? šiurkš?ios darbinink? širdys,
Bronziniai j? veidai ir šaltos akys spinduliavo laisv?s ir j?gos grožiu.
J? rankos buvo grubios, kietos, pajudav? ir suskird?,
J? sielos – aiškios, šviesios, lyg maž? vaik?.
Galvojau apie juos, parim?s pak?l?s žol?j, akis ? m?lynas erdves ?smeig?s.
Galvojau apie j? gyvenim? ir b?simas kartas,
Kurios at?j? žem?n, augs, subr?s, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baim?s galvas išdidžias,
Aš supratau tada žyd?jimo ir subrendimo prasm? gili?,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai už? v?jas kalvose,
Kai žem?, upi? vandenys ir m?lyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes gal?tum amžinai gyventi per tave.
II
Bet kart? beig?s vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežer? ir pelki? paukš?iai
Pasuko ? piet? šalis šiltas.
Ir ašen palikau namus, sodyb? ir pilk?sias aukštumas
Ir at?jau miestan. O su manim at?j?s vakaras ilgais šeš?liais klojo parkus ir gatves.
Praeinant dideli lašai nuo m?ro sien? purvin? ant veido tiško
Žmon?ms, kurie skub?jo pro mane, keist? vil?i? ir nerimo pilni.
Iš požemi? iškil? darbininkai buvo ni?r?s ir išblyšk?:
Jie neš?s nuobod? veiduos ir slapt? neapykant? širdy.
Per daugel met? jie ?prato saul?n nepažvelgt, nepaži?r?ti,
Sukniub? po dienos našta.
J? taip, užgesdama iš l?to,
Išbl?so džiaugsmo ir tik?jimo šviesa.
Perdaugel met? ?pratau ir aš j? nebeskirt, sav?s nebepažinti,
Lyg dulk? gatvi? suk?ry aš pritapau prie nešan?ios srov?s.
Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,
Aš neberasdabau naujos vilties.
Už tai pam?gau ašen ruden?, li?dnas spalvas ir v?j?,
Kurs apipurškia lietum gailias, bevystan?ias g?les,
Pam?gau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begr?žt iš?jus,
Pam?gau griaut savy beaugan?ias galias.
Ir taip užgeso paskutin?s džiaugsmo ugnys, o sieloj gim? pabaigos troškimas,
Skausmingoj rezignacijoj pasilg?s nab?ties,
Aš paži?r?jau ? žvaigždes: … kiek daug iš j?, per amžius degt ir šviest užgim?,
Rudens nakty prab?ga erdv? ir užg?sta be prasm?s.
III
Kai vien? vakar? lyg sužeista, kraujuos papl?dusi, iš l?to mir? saul?,
Kai aš abuojas toks steb?jau jos kan?i? finalo minutes
Ir kai žer?jo platumos ir prasiv?r? toliai rod? sen? gni?žtant? pasaul?
Prasmengant ? nakties gelmes,
Aš pajutau gyvyb?, j?g? darbui ir gyvenimui sugr?žtant
Ir ?kv?pimo ugn? pl?stant kraujo takuose,
Ir nuostab? budrum?, begalin? ryžt?,
Užvaldant? mane.
IV
T?nakt, lyg svaidantis šviesas ? tams? laužas,
Liepsnojau per kart? kartas sukurto kraujo ir j?gos liepsna,
Gyvyb?s up?, skausmo ir mirties ledus pralaužus,
Tek?jo ateities linkme.
T?nakt reg?jau žod? ?kv?pimo liepsnose lyg nauj? saul? ž?rint,
Su juo ritmingai plak? visatos širdis.
Iš sielos, lyg šaltiniui prasiv?rus,
Ištryško ateities vaizd? grandis.
Ir žody, tobulajam rutuly, nušvito naujas, nemiršt?s pasaulis:
Jame skend?jo vandenynai ir kaln? virš?n?s žvalg?si aplinkui išdidžiai;
Ir amžin?j? vasar? kaitriojoj saul?j
Liepsnojo mano žemdirbi? t?vyn?s kalvos ir laukai.
[Vilnius, 1941]