I
Anoj pavasario lauk? ir žem?s laiminimo švent?j
Džiaugsminga nuotaika užliejo mano prot?vi? namus.
At?jus vakarui pro langus pasipyle smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas ?stabus,
Nes tolim?j? vakar?, šaltosios žem?s gentys, susirink? ? senoli? nam?,
V?l prakalb?jo išdidžia t?v? tarme,
Ir j? gražuol?s moterys, grakš?iai palenk? galvas,
Šypsojos v?l slaptinga šypsena.
Iš kiemo sužaliavusia veja iš?j? pasivaikš?ioti aukštos šviesiaplauk?s j? mergait?s
Staiga pajuto lengv? v?j? supantis palaido r?bo vilnyse.
O vakaras v?siais bernioko pirštais liet? j? lengvai tepridengtus pe?ius
Ir k?l? svaiguling? virpes? slap?ia.
T?vakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios g?l?s
Paliejo srov?mis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas pla?iai patvinus džiaugsmo up?
Murm?jo apie laim?s stebuklus.
Tiktai giliam vidunakty tartum pavarg? akys užsimerk? visos šviesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapn? rimty.
Vien mano kambario balt? užuolaid? kuteliais b?gin?jo m?nesienos spindulys,
Ir širdyje tebevirp?jo vakaro šviesa skaisti.
Pro lang? mat?s šeš?liuotos pla?ios lygumos
Ir ant sumigusi? kalv? rugiai išplauk?.
Ir iš?jau pro sod? ? laukus, kur baltas kelias tolumon
Tartum svajon? paker?ta trauk?.
Aplinkui horizonto pakraš?iais juodavo tolim? mišk? grandin?s,
Ž?r?jo viršum piev? miglos baltos pasik?l?.
Ir man staiga kažin kod?l prisimin? keista legenda
Apie pasakišk? karali? g?l?.
Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Nemirtingumo saul? tam skais?iai dienas nušvie?ia,
Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys tartum bi?i? auksini? spie?ius,
Ir j? melodija pavergia širdis vargo ir kan?ios žmoni?
Slaptuoju neramumo troškimu.
T?vakar pamiršau, jog tai vien tik keista legenda
Apie pasakišk? karali? g?l?,
Nes aš buvau toks jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigi liepsna
Many melsv?j? toli? ilges? suk?l?,
Ir aš nuklydau ? rytus pavasario nakties laukais,
Tik?damas legendos žodžiais ?stabiais.
?jau tolyn. O pamažu art?jo ryto valandos. Nakties auksiniai žiburiai pavarg? geso,
Pašiurp? paukš?iai neramiai sujudo savo lizduose.
Nuo medži? didel?s bespalv?s ašaros laš?jo žem?n,
Ir ?kanot? dangumi iš l?to kop? saul? balzgana.
Ir kasdienyb?s šaltas spindulys
V?l atitolino legend? ir svaj? šalis.
II
Pra?jo daug dien?…
Ta?iau išlik? širdyje anos legendos žodžiai
Many kas vakaras supl?šo kasdienyb?s pan?ius ir varžtus,
Ir išsilavinus dvasia v?l skrenda ten, ? nuostabi? švies? šalis,
Kur plaukia v?jas, šiltas ir gaivus.
Ir aš einu per virpan?i? švelni? šeš?li? žem?,
Užu sav?s palikdmas sumigusius laukus ir kvepina?i? kalv? gretas,
Ir kylan?i? širdies pulsavim? jau?iu karališkos g?l?s artum?,
Ir horizonte jau regiu palaimint? ryt? liepsnas.
Kai saul? suž?r?s, aš gr?šiu v?l ? prot?vi? namus, ant rank? nešdamas karali? g?l?,
O pasitikt išeis išdidžios vakar? ir šiaur?s gentys
Ir j? gražuol?s moterys, ir aukštos šviesiaplauk?s j? mergait?s,
At?jusios ? žem?s laiminimo švent?.
[Vilnius, 1942]