Sodyb? gaub? vasaros šilta naktis, ir snaud? sutemoj didžiulis sodas,
Kažkur toli gird?jos žemdirbi? sodri daina.
Ir žvaigžd?s didel?s ? gr?žtant? sodybon keli? šviet?,
Ir viršum piev? sklaist?s lyg balta g?l? migla.
Sed?jau kambary, k? tik iš tolimos kelion?s t?višk?n sugr?ž?s,
Kai iš gyv? prisiminim? budo, k?l?si vaikyst? tolima,
O iš sen? paveiksl? žvelg? ? mane veidai senoli? r?st?s,
Ir šviet? sutemoj senol?s šypsena.
Ži?r?jau praeitin… Bet pamaž?l sunki galva nusviro ant kr?tin?s, ir išdrik? mintys
Pasikeit? šviesi? sapn? srove:
Sapnavos, vaikštau dideliam sode,
Baltu?iai žiedlapiai lyg mažos petelišk?s ? žolynus krinta, -
Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvep?jimu
Svaigina lyg vynu mane.
Ten sodo vidury, po didele pur?ta obelim, matau, senol? s?di,
Jos veid? ir akis nukloja lyg auksiniai si?lai per šakas nusvir? spinduliai,
Jos baltus plaukus nežymiai kedena v?jas,
Ir margina r?bus užkrit? obel? žiedai.
Aš prieinu ar?iau. Jinai atsisuka ir pakelia akis:
“Tai tu, s?nel, gr?žai namolei?!
Prieik ar?iau ir s?sk šalia…
Kiek aš dien? pralaukiau ?ia, ? kelia žvelgdama, tav?s!
Sakyki, ar nepavargai pasaulyje? Sakyk senolei!
Paguosk jos pral?k?tas, prali?d?tas dieneles”.
Aš s?duos ir tariu: “Senole mano, jei žinotum, kaip tav?s aš pasiilgau,
Sodybos ir nam?, lauk? pla?i?j?…
Atsimeni, vaikyst?je kadais
Mes m?gdavom išeit laukuosna dujen.
O b?davo kaitra. Jav? perpus nulink? varpos,
Pakvip? gintaru liepsnodavo miškai ugny.
Ir m?lynam danguj lyg kaulo pilys gretim? bažny?i? bokštai
Atrodydavo dieviškai balti.
Mes dviese eidavom laukais, rimti, už rank? susikib?,
Sustodavom prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis,
Pakildavo ten paukštis vienišas, nuo lizdo nubaidytas,
Ir t?pdavo anapus ežero, toliau pating?s skrist.
O ašen tuoj, ? kiaur? luot? ?sis?d?s,
Nuplaukdavau net ? toliausius ežero krantus,
Ir kai išvarg?s gr?ždavau, tu išdidžiai šypsodama sakydavai:
“Tu mano nerami, maža žebenkštis, amžinai judrus ir gyvas,
Ir nežinia, kas iš tav?s paaugus bus”.
Bet visa tai šiandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti iš vieno li?din?io pavasario žiedai.
Užlieja ilgesys beg?stan?ias akis,
Kai juos prisiminim? knyguose vartai.
Atsimenu, kai tik paaugau, tuoj pasaulin iš?jau.
Buvau ner?pestingas ir šypsodamas žvelgiau ? dirban?i?j? dali?.
O buvo pats pavasaris, ir debes?liai sklaid?s melsvumoj,
Išb?g? miško pakraštin, lapojo švies?s ir jauni berželiai.
Buvau be galo neramus, tod?l siau?iau vienme?i? ir draug? b?ry…
Visi mes ?jom išdykaudami pagal saul?t? laiko up?.
Mergait?s puoš? galvas g?l?mis, mes lauž?m medži? pumpuruotas šakeles.
Ir m?t?m vandenin, tegu jas neša bangos ?sisup?.
Perdien pavarg? kelyje, saul?leidžio metu kaln? šlaituos sus?d?,
Giliai nurim? žvelgdavom žemyn, kur ties?s lygumos, kaimai,
Ten kildavo ? dang? piemen? sukurto laužo d?mai,
Paskui ateidavo naktis, barstydama dangun žvaigždes,
Ir mus pavergdavo j? aukštas ir kilnus ramumas.
Bet visa tai šiandien jau praeitis.
Tai knygon sukloti iš vieno li?din?io pavasario žiedai.
Užlieja ilgesys beg?stan?ias akis,
Kai juos prisiminim? knyguose vartai.
Paskui lemtis išskyr? mus, ir metai pridav? veidams rimtumo,
Aš knygon ?bedžiau šviesias akis.
Buvau pavarg?s truput?, širdy kažko tai buvo gaila,
O veide žaid? rudenin?s saul?s spindulys.
Palenk?s galv? ?žengiau ? dideli? nam? ledin? tyl?.
?ia buvo vakaras, languos pakor?s g?stan?io dangaus spalvas.
Aš žvak? ?žiebiau ir dirbau tyloje pasiklausydamas,
Kaip priemies?iuos šiaurinis v?jas kyla
Ir kaip dainuoja valkatos li?dnas dainas.
Tiesos nerad? niekur, li?dnos ir pavarg? akys
Piktai siužiuro ? nakties gelmes:
Tai visos m?s? dienos lyg ugnies liepsnon ?skridusios plaštak?s
Vien nežini? ir mirt? tesuras.
Jei taip, tebl?sta pamažu jautrus linksmumas,
Teb?va dienos ir svajon?s skausmo surakintos,
Tegu jaunyst? kaip ugnis, mesta ? tamsi? nakt?,
Nušvietusi erdves, juoda anglim ? žem? krinta.
Bet kartais aš jau?iu: ne taip kalb?t reik?t?;
Ir noris laim? užumiršt ir darbui atiduot rankas.
Ir kaupias j?gos, rods, gal?tum vargo ir kan?ios skliautus pe?iais nukelti
Ir vis? šal? po nauju dangum išvest”.
Aš nutilau. Senol? ? mane pasiži?r?jo,
Paskui nuleido galv? ir ilgai s?d?jo pasilenkus tyloje.
Tada, pa?mus mano rank?, tar?: “Nors nesupratau aš daugel žodži?,
Ta?iau atsp?jo juos širdis, pamilusi tave.
Kai tu, mažytis b?damas, rytais iš miego atsik?l?s,
Man?s bu?iuot prib?gdavai, pap?t?s l?putes,
Ir kai paskui toks rimtas žaisdavai ties mano langu,
Sakyk, kaip aš gal?jau nepamilt tav?s?
Atsimenu, kaip kart? tu, visus šunis susivadin?s,
Lyg viesulas išd?mei ? laukus.
Ir negr?žai… Aš iš?jau tav?s ieškoti nusiminus
Ir parug?j radau… vienoj kr?voj bemiegan?ius visus.
Tada ant rank? pa?miau tave ir nešdama namo svajojau:
Užaugs s?nelis didelis ir savo t?višk? valdys.
Ir žem? taps lyg sodas žydintis,
Ir bus graži gen?i? šalis”.
Kai rytme?io šviesa, ant mano bl?stan?i? sapn? lyg purpuras užkritus,
Išbudino mane, pašokau aš ir kambary apsidairiau:
Tek?jo saul?. Jos gaisr? pašvaist?s
Kaskart liepsnojo vis pla?iau.
Aš pažvelgiau ? bundan?ius laukus, Ten pirmos darbinink? gretos
Išk?l? tartum maldai tvirtas, dideles rankas.
Taip gim? darbas. Dirban?i? eil?n ir ašen ?sijungti nuskub?jau
Per piev? lygumas pla?ias.
Man einant iš kaln? atskrid?s lengvas rytmetinis v?jas
Kužd?jo: “Tavo laim? pakely…”
Ir žem? pro rasas, lyg džiaugsmo ašarom užlietas veidas,
Spind?jo nemirtinga, išdidi.
[Šarnel?, 1942]