Kai vien? ryt?, eidamas pro sen? ir apleist? sod?,
Per statinius vidun pasiži?r?jau,
Tenai virš tvenkinio pra?jusios nakties šeš?liai ting?s
Lyg paukš?iai pašautais sparnais plazd?jo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto v?juj.
Kutai mirg?jo tarp balt? žied?, kuriuos mieguistos bit?s
Varpeliais tolimais d?zgeno…
Atsiminimai lyg iš ?kan? iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senol?s mano.
Aš pažvelgiau ? t?višk?s laukus, dar rytme?io tyloj paskendusius,
Kai jie prieš saul? tekan?i? suklaup? meld?si tyliai,
Ir šviesiame reg?jime ma?iau jaunosios r?buose senol? skais?i?
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvu?iais žingsniais pasik?l? eit per žem? kvepian?i?,
Jos akys buvo skais?ios lyg kalnuos du ežer?liai gil?s.
Pri?jo ji upel? ir ranka vandens pas?m?,
Šaltais šaltais lašais suvilg? kakt?, l?pas,
Paskui dr?siu mostu laukus palaimino
Ir v?l, pe?ius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debes?liai
Balti balti lyg j?roj du maži laiveliai supos.
Dabar, kada einu pro sen?, statiniais aptvert? sod?,
Kur tvenkinys ni?rus, žaliais maurais užž?l?s,
Tenai, kur lyg tie paukš?iai pašautais sparnais
Plevena praeities šeš?liai,
Aš vis matau, matau aš j? jaunosios r?bais.
Jinai lengvu?iais žingsniais pro vartus išeina v?lei:
Jos akys tokios skais?ios m?lynos tarsi kalnuos du gil?s ežer?liai.
Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyr? sm?lyje suklup?s,
Kada svajon?s lyg silpni drugeliai prieblandoje paklyd? miršta, -
Dažnai jau?iu gaivinan?ius lašus ant l?p? lašant
Nuo jos ? dang? iškelt? ekstaz?j prišt?.
[Šarnel?, 1940]