I
Nuo ko prad?t? Štai klausimas be galo rimtas!
Su rašalu ir plunksna… nesiskirdamas jau gyvenu
Tre?ia savait?. Ir sumanym? ateina, rodos, šimtas,
Bet pradži? tinkam? surast tikrai sunku.
Ta?iau nesveika žmogui šitaip susikrimtus
Gyvent, ieškot pradžios, jei sent – prad?t laiku.
Tod?l nenoromis imi save ?tikin?ti:
Argi svarbu, nuo ko prad?ti?
II
Gin?us apie religij? prad?davo nuo vištos ir kiaušinio
Kadais senel? mano su manim.
Pasauly visa taip keistai ? viena susipyn?,
Jog pasikliaut gali, skaitytojau, visa širdim:
Prad?j? iš bet kur, prieisim prie “dalyk? paskutini?”.
Tiktai tik?k ir sek manim,
Nes bet kurioj daly didžiul? visata
Jau gl?di… nors neaiškiai išreikšta.
III
Gal tu, skaitytojau, nem?gsti pašposauti?
Galb?t skaitai tik rimtus ir vertingus dalykus?
Ir m?gsti eit iškart prie reikalo ir prat?s reikalauti,
Kad darbas b?t? meniškas ir ?domus.
Tai mesk išsyk šalin. Nenoriu, kad prad?tum nekantrauti
Ir klausin?t, kas iš to viso bus.
Net tiems, kurie prie nuobodži?, ilg? istorij? priprat?,
Sakau: “Lasciate ogni speranza voi ch’ entrate”.
IV
Aš, kaip Vergilijus, už ilgo ploš?iaus nusitv?r?s Dant?,
Manau, skaitytojau, gerokai patampyt tave,
Tik nebijok ir leiskis traukiamas, kaip lupant dant?;
Aš nežadu tav?s troškint kur požeminiame urve.
Užteks paviršiaus mums, nes “cose tant’ interessanti”
Kas dien? vyksta žem?s kampuose.
Tod?l paliaukim aiškintis ir susitaik?
Prad?kim ?domautis tuo, kas pasitaik?.
V
Bet man vis neramu… Ar tu patenkintas jautiesi?
Gal s?di ir d?bsai, paniur?s kaip naktis?
O aš iš karto pamilau tave ir noriu su tavim ilgiau pab?ti dviese,
Tu reikalingas man, kaip žydui nekrikštui arklys
Po kaim? važin?t; nors aš vežim? tempsiu, tu tik važin?si,
Bet man svarbu, kad jaustumeis smagiai s?d?s.
Kitaip ne juokas su tavim, išlipsi ir nueisi,
Ir aš paliksiu vienas, nusimin?s baisiai.
VI
Nes, aš žinau, esi išlepintas ir m?gsti patogum?,
Skaitai tiktai raminan?ius ir šird? glostan?ius raštus.
Tegu neplonas tu, bet dar zylioji paskui malonum?
Vikriau už nesubrend?lius, vikriau už jaunus ir plonus.
Jau man nuo r?pes?i? galva suglumo:
Sp?liojant vis, kuriuos tu jausi jutimus,
Kai ?m?s ši? istorij? skaitysi.
Ar bus tau giedra ir šviesu akyse?
VII
O gal tu nepatenkintas, kad aš šaipausi,
Gal tu nor?tum, kad aš elg?iausi rim?iau?
Ir jau mane šmutu laikai tikriausiai…
Bet aš galiu surast argument? pateisint sau:
Rimtai ? visk? ži?rintis nukrypsta tuoj ? patos? didžiausi?.
Ir aš tikiu, kad ger? keli? suradau:
Nes juokas, nors nerimtas, piktas ir kandus,
Bet m?gsta realyb? ir faktus!
VIII
Ta?iau užteks pradini? pastab?. Heroj?
Išvilkt ? scen? laikas jau, skaitytojau brangus,
Tik kok? vard? jam parinkt, nesugalvoju?
Galb?t Antonijaus pritinkantis ir geras bus?..
Bet vardo neužtenka. Tai pa?iu tuo r?pes?iu pirmuoju
Išduot reik?s kilm?s dokumentus aiškius,
Dabar jau metas toks: dokumentai pirmiausia reikalingi:
Kitaip išeisi gatv?n ir jau sveikas ding?s.
IX
Jis gim? Žemaitijos vidury, gal kiek labiau ? šiaur?,
Dailiam ?kely, netoli nuo Varduvos krant?,
Birželio pradžioje, bet dien? dr?gn?, niauri?
Ir, rods, sekmadieny, pa?iu vidurdienio laiku,
Kai buvo motinos kan?i? pripild?s piln? taur?
Per daugel nemigo ir siaubo valand?.
(Žmogaus tokia istorija visa:
Iš skausmo gim?s – miršta v?l skausme.)
X
Vos gim?s, tuoj pareišk? protest? didžiausi?. -
Bet nepatiko motinai, kam buvo vyriškosios gimin?s.
Ji lauk? tik dukters, tik?josi ir klaus?
Sav?s tyloj, kokias akis ir l?pas ta mergyt? jos tur?s…
Ir kaip šypsosis ji, ir kok? žod? tars pirmiausia…
Ar kryks linksmai… pama?ius, rankutes ar ties…
Ir taip ?tikino, kad bus dukt?, j? tos svajon?s,
Jog nebebuvo jai mažiausios abejon?s.
XI
Gimdydama ji, žinoma, jau nieko negalvojo
Ir troško tik, kad viskas baigt?s kuo grei?iau.
Ji nenor?jo jau gyvent. Mirtis baisioji
Atrod? jai tada kažkas nepaprastai gražaus.
Nes skausmas lauž? j? perpus; visa ugny liepsnojo -
O kartais, veriamai suspigus, imdavo blaškytis, siaust.
Ir jos išvargintas ir skausmo iškraipytas veidas
Maldavo pagalbos, o ašaros per skruostus leidos…
XII
Ta?iau pagimdžius greitai sustipr?jo,
Ir pamažu gyvenimas patrauk? v?lei j?.
Ir v?l iškilo akyse troškimai jos senieji,
O buv?s skausmas užmirštas, šeš?lyje,
Atrod? kažin kur toli. Ji svajones neišsipildžiusias min?jo.
Ir tiktai retkar?iais pažvelgdavo ? bambl? t?.
Ji praš?, kad paduot? jai geriau jos pirm? s?n?,
O tas kniauklys te aukl?s rankose pab?na.
XIII
Ir nors ji neišreišk? sau, bet instinktyviškai giliai pajuto:
Gyvenimas ne visada sutinka su žmogaus planais.
Ir net koksai brangus troškimas jo beb?t?,
Jis m?gsta, ir dažniausiai, j? paverst niekais.
(Likimas tik ir laukia, kad vežimas laim?s m?s’ sukli?t?
Ir jis gal?t? su mumis pažaist.)
Tod?l ir motina, neišsipildžius norams, jaut?s nuskriausta,
Ir b?t tokiai ?ia buvo priežastis rimta.
XIV
Ji ištek?jo iš mo?iut?s rank?, dar jaunut? ir iš meil?s
Už vyro mylimo… Argi begali b?ti kas puikiau?
Ir, žinoma, tik vedusi? svajon?s buvo dailios:
Jie susilauks s?naus, paskui dukters, bet ne daugiau…
Jei žmon?s mylisi, nereikia daug vaik?, užtenka meil?s…
(Tos mintys gražios, ašen nieko nesakau,
Ta?iau gyvenant meil?s vis maž?ja,
O vargo ir vaik? – gaus?ja.)
XV
Bet neužb?kim už aki?. Iš karto jiems likimas
Šypsojos palankiai. Ir pirmas gim? jiems s?nus.
Tre?iaisiais metais susilauk? jie dukters, bet ši vos gimus
Pasimir?. Tas sm?gis buvo ypa? motinai baisus…
Bet buvo ji jauna; o jaunas v?l iš naujo imas
Tik?t, kad ateitis geresn? bus:
Ir taip, visa nušvitusi, pilna vilties,
Net baim? nugal?dama, v?l lauk?si dukt?s.
XVI
Ta?iau š?kart gim? jau s?nus, ne pagal plan?,
Galutinai pažeisdamas slapt?sias svajones,
Ir n? neman? mirt (dar šiandien jis gyvena –
Prie to v?liau prieisim mes),
Ir nuolatos vis skund?si kažkuo, vebleno,
Rankas sk?triodamas mažas.
Bet motina akies jam netur?jo
Ir be meilumo vyst? j? pri?jus,