I
Kur gal??iau aš dabar išeit iš savo vieniš? nam??
Aš renkuos kelius, ta?iau visi jie daugel kart? praeiti…
Nors buvau aš daugely keli?, ta?iau labai skub?damas
aš nema?iau, kas dedasi aplink.
Pakel?se stoviniuodavo žmoni? b?riai, ir aš galvojau sau,
kod?l jie neskuba…
II
Nors mane dar teatlank? dvidešimt pirmoji vasara,
ta?iau jau?iuos susen?s.
Ir dabar aš gyvenu namuos.
Niekas neaplanko ?ia man?s.
Dvidešimt pirmoji vasara yra li?dna.
Kartais aš žvelgiu ? keli? taip, lyg laukdamas kažko.
Aš ta?iau nelaukiu nieko.
Akys vien paprat? žvelgt ? keli?.
III
Niekur jau neinu.
Jeigu saul? švie?ia kambarin, k? nors rašau.
Nes draugai kalb?jo man, kad aš kažk? rašy?iau.
Aš galb?t k? nors ir parašysiu.
Bet popiet jau nieko neveikiu, bastausi po apylink?,
li?dnai lyg paukštis švilpdamas.
Paukš?iai nei rytais, nei vakarais negieda.
Oras yra šaltas ir ni?rus.
IV
Aš dažnai einu ant kalno ir, stov?damas ten
atsišliej?s medžio, ilgas valandas stebiu,
kaip žmon?s dirba laukuose.
Šiemet laukuose žmoni? matytis maža.
Dirba jie l?tai jud?dami.
Kartais aš pasikalbu su jais, iš darbo gr?žtan?ius
sutik?s.
Ir mes kalbam?s apie lietingas liepos m?nesio dienas.
“Vasaros nebus”, – man sako jie.
V
Kai išbundu nakties metu, girdžiu: lietus
plonom kojyt?m vaikšto zyzdamas aplink namus.
Aš keliuos, einu prie lango.
Nieko nematau, tiktai girdžiu, kaip v?jo
blaškomas vanduo nuo medži? žem?n pl?sta.
VI
Tai kalb?k, kalb?k, širdie, didžiu balsu
kalb?k, k? šnabžda išdidi fantazija.
Gal laimingas melas ir sumažins tavo skausm?.
VII
Štai praeinan?io keleivio žingsniuos matos pavargimas.
Paukš?io l?tame viršum vandens sparn? mojavime
žymu beviltiškas daus? ir saul?s ilgesys.
Vasara jau baigias ir reg?tis rudenio ženkl?.
Greit poetai ims dainuoti melancholiškas dainas
apie spalvot? lap? šlames? al?jose.
VIII
At?jau aš prie kaln? šaltinio.
Tyras ir v?sus vanduo toli aplinkui liejasi.
Aš skai?iau kažkur apie šaltin? karšt?, verdant?
didžioj gelm?j.
Pagalvojau sau: štai mano nerami širdis bus
panaši ? v?s? verdant? gelm?j šaltin?.
IX
Aš pasauly neturiu jau mylim?.
Mir? jie yra, mane ?ia žem?je myl?j?.
Tai kod?l nykiais ir neviltingais vakarais man nesišaukt
prisiminimuose ? tuos, kurie kadais mane myl?jo?
X
Vakar lijo.
Ir šiandien mieguistas v?jas klydin?ja po laukus.
Ore jau?ias uogienoj? ir pelk?t? viet? kvapas.
Jis turb?t ateina ? mane iš ten, kur auga
kadugiai, maži kr?mokšniai, kur šeš?liuose
iš l?to sirpsta didel?s ir vandeningos uogos.
XI
At?jus tu sugriovei mano sielos tylum?.
O jinai, laisva lyg paukštis ir rami
tartum subrendus vasara, gyveno vieniša
namuos, kurie stov?jo išdidži? kaln? virš?n?je.
Kai aš pirm? kart? pama?iau tave,
Man patiko šviesios garbinan?ios akys.
Man patiko tavo l?pos, degan?ios kaip liepsnos
Ir ta?iau nedr?stan?ios pratarti žodžio.
Meil?, pasl?pta giliai tavy, atsimenu, sujaudino mane.
Tu nedr?siai paklausei: “Ar negalima pažvelgt, kas
slepiama namuos?”
Mes nu?jome ? mano šalt? tylum?.
Mes nu?jome ? pilko marmuro sales,
Ir nuo sien? gil?s praeities veidai iš patamsi? ir
šeš?li? žvelg? ? tave.
Tau patiko visa:
Vaiko žingeidumas vert? klaust tave: kas ?ia;
kas ten.
Klausin?jimui, atrod?, jog nebus ir galo…
Bet staiga atsiminei ten sl?ny paliktus draugus
ir mini?, iš kurios buvai tu valand?lei
išsiskyrus.
“Laukia ten man?s draugai”, – tarei ir, nesuskubus
atsisveikinti, išb?gai.
Aš tada tik pirm? kart? pažvelgiau ? grindinio
mažytes klotas plyteles.
Tavo p?dos buvo jas giliai išbraiž?.
Aš pasilenkiau prie j?.
Ir staiga mane pasiek? sl?ny susirinkusios
minios šiurkštus ir piktas juokas.
“Ji pasak? jiems k? nors apie mane”, – tariau sau
tyliai ir galvojau vienas:
“Kaip gal?jo tos lengvut?s kojos taip šiurkš?iai
subraižyt grindinio mažytes klotas plyteles?”
XII
Kartais ant man?s užtyška li?desys
Lyg vanduo, kurs šoka nuo aukšt? kaskad?.
Kaip galingos srov?s plauna jis mane.
Rodos, jau neišlaikysiu
Ir, ateinan?ios bangos paplautas,
Pulsiu ? putojan?ias gelmes.
Bet pirmiau pavargsta skausmas ir išsenka
li?desys nei mano j?gos.
Pamažu nurimsta kurtinantis ?žesys,
Gelm?s švie?iasi, vanduo nusenka iki keli?…
Aš matau, kaip veidrodinis, kaip ramus vandens
paviršius atmuša ryžting? mano veid?.
XIII
M?gstu aš s?d?t svajodamas prie neapr?piamos
platyb?s pelki? pakraš?io.
Nepaž?stami man paukš?iai kyla iš bal? ir skrenda nuo
man?s tolyn.
Jie paklysta, išsidraiko danguje lyg mano juodos
mintys.
Pelk?s kvepia.
Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kylas iš gelmi?.
Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka pla?ios,
neapr?piamos, bekrašt?s pelk?s.
XIV
Rudens sekmadienis vienkiemy.
Aš s?džiu ir m?stau, ži?r?damas ? mylim?j? kaln?.
Ruduo jau paliet? lengvu?iais p?dsakais laukus.
Kalneliuose visai pagelto avižos.
Šiandien sekmadienis, ir ašen vienas palikau namuos.
Bet man atrodo, esam dviese: aš ir tavo atminimas.
Tavo plaukai nuo kaklo sušukuoti aukštyn lyg
juodos liepsnos supa balt? tavo veid?.
Dvi gyvos linksmos akys žvelgia ? mane.
Jos žvelgia ? mane iš seno pamiršto paveikslo.
Iš mirties šeš?lio žvelgia jos.
Ar atsimeni, sakyk, t? ruden?, kai vien? v?l? ir
audring? vakar? mes ?jome namo pro lauko tvenkin??
?ia buvo rad? prieglaud? balti, pavarg? paukš?iai.
Jie skrido audroje ir v?jo genami.
Ta?iau šiandien tas lauko tvenkinys išdži?v?s.
Aš tau sakau tai visa.
Nes nežinau, kur rast? prieglobst? tie dideli ir
graž?s paukš?iai, jei ruduo šis b?t? v?l audringas.
Jei gr?žtum ? namus, tai savo kambary
atrastum visa tvarkoje.
Aš nelie?iau tavo daikt?.
Tik retkar?iais ta paukš?io plunksna, su kuria
anuomet šluostydavai dulkes, aš nubraukiu
nuo tavo portreto užumaršties ir laiko dulkes.
1942
XV
Didel? up? teka. Aš vaikštau kranto al?ja.
Yra sekmadienio popiet?, ir visas jaunimas
ant vandens.
Per vanden? atplaukia ? mane j? kalbos ir
juokai.
Bet aš esu ?ia vienas. Aš nor??iau b?t su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte
man?s nepaž?sta.
Aš ži?riu ? pakrant?s žilvi?ius, j? šakos
mirksta vandeny.
Man yra truput? li?dna.
Up? yra panaši ? gyvenim?. Joje daug
vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau
galvoti, bet mano mintys taip pat teka.
Bangos up?je yra mažos, ir v?jas švelnus.
Jeigu jie ant vandens nedainuot?, aš neb??iau
li?dnas.
Gera yra žaisti ir myl?ti…
Jaunyst? yra metas, kada negalima pasteb?t,
kaip up? teka.
Jaunimo ant vandens yra daug.
Ten yra mergai?i?, ir j? r?bai turi daug
spalvot? d?mi?.
Mano akys yra li?dnos, nes jos mato daug
spalv?, kurios blunka.
Mergait?s yra neprotingi padar?liai, ir jos
žaidžia jaunyst?s spalvomis…
Šarnel?, 1944.X