***
Visokios mintys tartum vabalai
Išvarp? smegenis, palikdami duobes.
Ak, tu gali kamuotis amžinai,
Tav?s ? tikr? keli? josios niekad neišves.
*
Nor?jai pastatyti iš min?i?
Sau tvirt? pastat? ir pastoviai gyvent jame,
Nebodamas audr? ir v?j? ?ž?li?,
Lyg sraig? kiaute kietame.
Ir jau atrod? kartais, kad žinai
Kažk? vieningo ir aiškaus.
Bet v?l staiga sugriuvo išminties namai
Ir v?lei abejon?s ?m? siaust.
*
Esi tik mažas vaikas paj?ry,
Stat?s iš sm?lio namelius.
Iš saujos smiltis purstanti, laki
Išbyra pro sugniaužtus pirštelius.
Numoj?s v?l ? visk? su ranka,
Eini bastytis paj?riais.
Eini, visk? steb?damas širdim lengva:
Tau noris švilpauti ir žaist.
Prie kranto drums?ias vilnys, o toli
Iš horizonto kyla laivas neryškus.
Taip gera ir ramu širdy:
Net pamiršti, jog tu – žmogus.
Šarnel?, 1943.IX.13
***
“Man sakyk, k? nori, aš tik?ti nebemoku,
Aš tik?jau daug, bet kart? pavargau”.
Žaidžia l?pose beviltis, li?dnas juokas…
“Ak, sakyk, t? paskutin? kart? patik?siu tau”.
Jeigu nori b?t patenkintas ir b?t laimingas,
?tik?k kuo nors šventai ir jau neabejok daugiau.
Ir tu b?si išganytas, nerimas bet koks bus ding?s,
Nes beb?si vieno pono vergas pagaliau.
Nesvarbu, k? tujen ?tik?si;
(Tu gali tik?t, jog netik?s esi),
Nuo tada suprasi visk? aiškiai, tiesiai
Ir neklaidžiosi aplink nakty.
S?žine ramia sudeginsi eretikus ant laužo,
? kal?jimus sukiši daug kitaip galvojan?i? žmoni?.
(Tikintieji neretai per vien?nakt sudaužo
Tai, k? žmonija per amžius stat? pamažu.)
Ak, nereikia laisv?s, vien tik?jimo užtenka.
Laisv?je gyvent tikrai sunku.
Tikintis iš nuskriausto ir menko
Tampa milžinu. Tod?l tik?k ir tu.
*
Jei tu, žmogau, teb?tum vien tik gyvulys,
Tu nesuprastum tragiško pasaulio grožio.
Tu eitum pro žvaigždes kaip neregys
Ir nereg?tum, kaip švelniai pražyd? g?l?s goži.
*
Nors nelaimingas jau?iasi žmogus,
Bet turi jis myl?t Nežinom? Pasaulio Sutv?r?j?:
Jis jau?ia grož?, ir kaip menininkas ?stabus
Iš skausmo ir kan?i? jis kuria grožio epop?j?.
Šarnel?, 1943.X.13
Skeptikai
Yra žmoni?, kurie patenkinti pras?di
Prie mokslo knyg?, tyrin?dami kažk?
Per vis? amži?. Tai laimingi mokslo d?d?s:
Tik d?lei j? ir progresuoja žmonija.
Kasdien atvilkdami kaip skruzd?s po šapel?,
Jie stato mokslo r?mus ir kult?r? kelia.
Kiti iš prigimties yra vadai politikieriai,
Visuomeninis darbas – j?j? paskirtis;
Jie stengiasi, id?j? koki? nusitv?r?,
Pral?st valdžion pro uždaras duris.
Ir savo did? paskyrim? jausdami,
Jie b?na guv?s ir linksmi.
Treti, ? nauj? diev? ar ? nauj? ties? ?tik?j?,
Išeina skelbti jos, nor?dami išgelb?ti visus.
Tai vis konfesij? nauj? ir sud?ting? ?k?r?jai:
Jie patys pasiruoš? mirt ir gatavi marint kitus.
Ir, savo aukšto idealo nušviesti,
Jie nesiskundžia net žiauriausia lemtimi.
Ta?iau yra žmoni?, kurie neranda nieko.
Tai skeptikai par excellence.
Jie niekur nesustoja, niekur nepalieka
Ir greit pabunda iš sunkiausi? trance.
Ir žvilgsniu aiškiu, šaltu ir ni?riu
Jie regi ribotum? žmogišk?j? pastang?.
1943.IX.16
Distancijos jausmas
Kai kas be galo b?na žingeidus
Ir m?gsta klausin?t: su kuo kieno žmona gul?jo.
Plati jo tyrin?jim? sritis – žmogus,
Kiek reiškiasi jame jo polinkiai žemieji. .
Jis žino visk?, kas pažemint kit? gali
Ir iš žmogaus garbingo padaryt “žmogel?”.
Visur atranda jis k? norint intymaus,
Jis mirk?ioja akel?m ir kikena.
Distancija ir pagarba žmogaus
Visai nelie?ia subtilaus jo meno.
Gyvenimas jam – smulkmen? istorij?l?,
Labai pikantiška ir linksmut?l?.
*
Yra toki?, kurie geri, net baisiai gailestingi.
Ir šird? tau parodyt laukia tik progos.
Jie niekad r?pintis tavim netingi;
“Vargšeli tu” jie nebaigia kartot,
J? akyse kažkaip savaime
Esi ?k?nyta nelaim?.
*
Bet išdidusis gailes?io nelaukia
Ir pats nerodo jo per greit.
Jis moka b?ti vienas, atsitrauk?s,
Jis moka kito intymumo nepažeist.
Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje,
Ir kaip žvaigžd? skais?iai švie?i?s tik atstume.
1943.IX.22
***
Skaitytojau brangus, nor??iau su tavim aš paplep?ti
Ir tau papasakot kai k?, ko tujen nežinai,
Ir pravalyti prot?, nes minties takeliai nerav?ti
Kvailyb?s usnimis apvirt? jau seniai.
Pats laikas ver?ia pagalvot (juk nieko kito nebelieka),
Kai progreso lengvoji mašina, bedugn?n nukreipta,
Jau skrenda pilnu tempu ? tenai, o mudu nieko
Pagelb?t jai negalime, nes stabdži? dar joje n?ra.
Iš?jo biznis nekoks. Šios mašinos k?r?jai
Mums pažad?jo roj?, o gabena pragaran.
Ir kelias nebe tolimas, beveik jau nugarm?j?:
Kas dien? darosi klaikiau ir tau, ir man.
Gal dabartin? katastrofa ir pad?s susim?styti
Jos išrad?jui, gal privers nebekartot klaid?,
Ta?iau viltis menka. Ar protas jo, nusilp?s ir mažytis,
?stengs atsikratyt kvailys?i? moderni??
1943.IX.30
Etapai
Apyaušryje žmonija tur?jo ?vairiausi? dvasi?.
Pilna gamta knibžd?jo gyvi? ir diev?.
Bet amži? b?gy ?m? kirsti ji girias švent?sias
Ir naikint j? gyventojus, neišskiriant n? dievišk?.
Ir kas šiandien man patik?s,
Kad taip neliko dieviškosios gimin?s.
Žmogus, ištrošk?s apvaldyti vis? žem?,
Išvaik? iš visur dievus ir tar?: j? gana!
Bet buvo t?syk debesuota ir pritem?,
Kad dar išliko vienas danguje.
O gal tod?l, kad jis pasiekt sunku,
Palaik? j? žmogus vieninteliu tikru.
Už tai jam buvo pažad?ta po mirties dangaus sklypelis,
Tame sklypely – laim? amžina.
Tik reikia ?ia kantriai praeit kan?i? ir vargo keli?.
Paskui gyvenimas gražesnis negu pasaka.
Ir kas gi pažadais gražiais nepatik?s,
Nors b?t? nukelti net po mirties.
Tai buvo viduriniai amžiai. Šventas laikas.
Teologai, pažin? Aristotel?, jo logikos sp?stus,
Prigaud? dogm? jais ir pamaž?le taik?s
Atskleist Dievyb?s požymius visus.
Visus pagavo šišas tas. Mergait?s gražios kaip žibuokl?s,
Sustoj? turguj, gin?inos d?l filioqués,
Ta?iau kiti, senus graik? raštus ištrauk?,
Juos skait?, seil? rydami.
Be to, graikai, pab?g? turk?, Vakar? Europon trauk?:
Ir taip Ellada mirus v?l atgijo pamaži,
Ir susim?st?s klaus? v?l sav?s žmogus:
Ar šis gyvenimas tikrasis tik nebus?
Tuo pat metu prad?jo mokslai žengt ? priek?:
Žmogus ?prato pasikliaut patyrimu,
Ir rezultat? neblog? visur pasiek?s
Jau ?tik?jo savo visagalin?iu protu
Gal?si?s suvaldyti žem?s ir dangaus j?gas
Ir vargstan?i? žmonij? laim?n ir garb?n išvest.
Bet pasirod?, protas ir žmogus suklydo:
Nors daug fantazijos, bet maža gi j?gos.
Ir žem?s viešpats prideng? sau veid? šydu,
Kad nematyt? ateities li?dnos.
Nes jo paties sukonstruota mašina
Panoro j? sutriuškint savo letena žiauria.
Tuoj silpnesnieji ?m? šaukt lyg b?t pamiš?:
Nereikia proto mums. Mes esam gyvuliai,
Ir juo grei?iau mes ? urvus sugr?šim,
Grei?iau gyvensime laimingai ir dailiai,
Nes protas, tai ne teis? pirmagimio, ne dovana -
Bet prakeikimas ir kan?ios pradžia.
Kiti reformom socialin?m suman? pataisyt dalyk?
Ir su visokiais izmais ?m? gydyt galvas negudrias.
Ta?iau ir po bet kokia kepure tas pats žmogus paliko
Ir tuoj parod? v?l sav?sias ydas ir klaidas.
Ir taip išvargusi žmonijos gimin?
Išmoko nieko nebelaukt ir netik?t.
Šarnel?, 1943.IX.17
Apie Diev?
Pasaulio Dievas nesutv?r? savo garbei,
Iš meil?s ar d?l teisingumo – juo mažiau.
Tiesa, doryb?, meil? – tie dalykai žmogui svarb?s.
Ta?iau bereikšmiai, ži?rint iš toliau.
Tegu keistai šie žodžiai praskamb?s:
Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasm?s.
K?r?ju niekas Dievo pavadint negali:
Per daug tai b?t? žmogiška, racionalu.
Jis nesuprantamas visai. Ne m?s? galioj
Jis apibr?žt ir pavadint vardu.
Kaip mes išsilg? g?rio, grožio ir tiesos,
Taip jis ištrošk?s neb?ties visos.
Kaip saul?, išsiilgusi nakties tamsybi?,
Išbarsto savo švies? dovanai,
Taip Dievas begalinio pertekliaus pilnyb?j
? Niek? liejas spinduliais.
Jis reikalingas vien tik iman?i?
Ir lengvinan?i? Jo pilnatv? tvarini?.
Bet visa tai, k? Jis dalina ir suteikia,
Palieka amžinai iš Jo paties.
Jis reiškiasi laike, nors Pats virs laiko
Apsvaig?s b?timi, ta?iau iešk?s b?ties:
Beprasmis, neprotingas ir pervirš es?s
Jis gimdo vis naujus pasaulius iš sav?s.
1943.IX.23