Laiškai Bronei Vildži?naitei (21-57)

21

Vilnius, 1941.XII.20

Leidim? gavau… Šiandien vakare išvažiuoju. Už visk? d?koju tik Tau, ypa? dabar.

Aš tikiu, Tu s?di jau namuos, arba kur nors pas Dan? Kriukelyt?. Š?ryt trupu?iuk? pašalo, aplinkui dangus pilkai melsvas, o Vilnius toks tylus turb?t, kad Tav?s n?ra. Einu gatv?mis ir žinau, kad niekur Tav?s nebesusitiksiu.

Tau tegu neatrodo, jog aš esu sentimentalus. Ne, niekados! Niekados aš nesu sentimentalus, k? rašau, yra tikra ir išgyventa, niekur n?ra išp?sta.

Jau?iuosi truput? pavarg?s. Kai r?pinausi leidimu, visai negalvojau apie namus. Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaug?s kaime ir tikrai žinau, k? reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažny?ios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik prid?tiniai dalykai.

Manau, kad b?damas namuose parašysiu šešt? ir kelet? kit? eil?raš?i?. Aš džiaugiuos, kad Tav?s nebus. Man bus skaudu, aš tai jausiu kiekvien? moment? ir tas vers mane kalb?tis pa?iam su savim: t.y. rašyti. Šiuo atžvilgiu aš baisus realistas, aš išnaudoju savo skausm? ir iš jo gaminu tai, k? n? iš ko kito nepagaminsi. Tavo artumas daro mane patenkint?, laiming?, aš kažkaip nebesistengiu, nes atrodo visa jau turiu.

Aš taip buvau su Tavim suprat?s, kad iš karto pajutau, kad Tav?s n?ra. Žinoma, Tu gal šito taip realiai nepajusi.

Neb?k per daug gudri ir apskai?iuojanti. Gudrumas n?ra geriausias dalykas: kai tik užeis noras, tuoj ir rašyk man, o nelauk, kad aš pirmas Tave laiškais apipil?iau. Ta?iau jeigu niekada neateis noras rašyti, tai visai geriau nerašyk. N?ra jokio reikalo jausti pareig? ? laišk? atsakyti laišku. Jeigu iš vidaus niekas never?ia – tuš?ias popierio gadinimas. Žinok, kai aš nenor?siu rašyti, tai ir nerašysiu. Jeigu nejausiu malonumo Tau rašydamas, tai n? vieno laiško iš man?s nesulauksi.

Dabar oficialiai: Gerai praleisk šventes, per daug nenusigerk kur nors, nepersišok, o b?dama linksma link?k man pasikankinti paties savo labui. Be kan?ios, tiesiog fizin?s, aš neparašau pusantros eilut?s. K?ryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai kas gražu, yra mano sielvarto atžym?ta.

Vytautas

P. S. Tiesa, Danai link?jim?! Aš jai jau?iu didel? draugiškum?!

22

Šarnel?, I941.XII.29

Jau lygiai savait?, kaip aš išvažiavau iš Vilniaus, t.y. kaip gr?žau iš Vilniaus, išvažiavau šeštadienio vakare ir pirmadien? apie pirm? valand? buvau namuose. Kelion? ne?kyr?jo. Iš Vilniaus atvažiavome 12 valand?, išvažiavome 330 val., 10 valand? buvome Šiauliuose, iš ?ia link Mažeiki? išvykome pirm? valand?, Mažeikiuose buvome 3–?i?. Nu?jau pas kunig? Znotin? (mano draugo brol?), bet šis patar? eiti namo (42 klm!). Aš velniškai supykau. Buvau jau para kaip nevalg?s ir nemiegoj?s. Šis dav? man alaus bonk? ir obuoli?. Iš?jau. Parod? keli? ir pats su reikalais nuskub?jo miestan. Buvo jau pavakarys ir temo, iš vakar? p?t? bjaurus, dr?gnas ir velniškai smarkus v?jas, o aš ? vakarus ?jau – tiesiog prieš v?j?. Iki Sedos 30 klm! Ir žinai, per kiek aš t? nuotol? nusiyriau? Per pusketvirtos valandos, nes 7 valand? vakaro (sekmadien?) buvau Sedoje. Beveik b?gte b?gau (beveik po devynis kilometrus per valand?); niekas n? žingsnio nepavež?. Buvau suman?s t? pat? vakar? parspausti ? namus (iš Sedos iki nam? tik 12 kilometr?). Bet buvo toks bjaurus oras, kelias purvinas, velniškas v?jas, o aš taip pavarg?s, kad nebeb??iau nu?j?s ne penki? kilometr?. Vos vos parsivilkau iki Sedos klebonijos. Ten, žinojau, gyvena mano buv?s kapelionas. Sugalvojau pas j? apsinakvoti. Taip ir padariau. Žinoma, tas mane (vos neapsiverk? iš džiaugsmo mane pamat?s) maloniai pri?m? (pusvaland? bu?iavo, o kai paleido iš gl?bio, aš taip ir nuvirtau k?d?n iš nuovargio). Gerai išmiegoj?s, pirmadienio ryt?, apie 9–t? valand? ištraukiau link nam?. Buvo tas pats v?jas ir tas pats bjaurus kelias, bet tas man?s n? kiek neg?sdino, nes bebuvo lik? tik 12 kilometr?. Iki nam?! Visi važiavo ? turg? ir velniškai nutašk? mane. Ty?ia pro šal? l?kdavo kuo grei?iau, kad tik man daugiau purvo užtikšt?. Važiavo ten du jauni tokie tipeliai: berniokas ir mergait?, ir pamat?, jog mane apt?šk?, ?m? juoktis. Tada aš su sauja pas?miau purvo ir dr?biau sta?iai ? žlibes. Susirauk?, bet nieko nesak?, o toks senukas, važiuodamas iš paskos, prid?r?: „Douts doutam“ (lietuviškai: duotas duotam!). Apie vienuolikt? buvau namuos. Nustebo pamat? mane. Taip ir baig?si mano kelion?. Dovanok, kad aš visokius niekus rašin?ju. Šiaip už?jo kažkoks glumas, tai ir parašiau, nors Tau mano kelion?s visai ne?domu. Jau visa savait?, kaip s?džiu namuose. Turiu šilt? kambar?, s?džiu vienas, niekas netrukdo. Per dien? kambary saul?, vakare žaros, nakt? – m?nuo. Laukuose truput? sniego ir šalta. Tolumos m?lynos. Baisiai gera dabar laukuos: tylu, kažkaip gera vaikš?ioti šiltai apsirengus, atrad?s zuikio – kiškio p?das, einu jomis, kol nusibosta. Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalb?damas arba k? nors sapnuodamas. Einu, sekiau kiškio p?domis, nors neskalinu – t.y. neloju ir kiški? nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano t?višk? tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, t? tur?t? kiekvienas pripažinti: ežerai, pelk?s, kalnai, miškai) eiti ten, kur akys veda. Visokius miestie?i? pasivaikš?iojimus už miesto aš laikau niekam vertais, sta?iai niekinu. Gamton galima išleisti tik jos žinovus ir tokius, kurie j? tikrai myli. Pas mane jau buvo atp?t?s Paulius, tur?jau malonumo klausytis jo svai?iojim? (prisipažinsiu, jis tik sugadina mano apetit? savo kalbomis). Atb?go toks su pol?kiu, kalb?jo daug, kiek supratau, rodos, apie ekskursij? gamton, kuri esanti dieviška. Nor?s pasivažin?ti su manim rog?mis, tik lauki?s, kad pasnigt?. Dar, ko gera, reik?s išk?sti ir t? kan?i?. Naujiems Metams žad?jo atnešti nukal?s žied?. ? Vilni? atvažiuosiu jau susižiedav?s su, su… Paulium ir jo srove, srove, kuri gali truput? po savim pašlapinti. Nieko nepadarysi, kartais reikia susižieduoti, juk neišgyvensi vis? amži? senbernio pozicijose. Na, tiek to. O žinai, b?t? gera pavažin?ti rog?mis. Eiti vienam tai geriausia, bet važiuoti geriau dviem. Yra kas, jeigu pasitaiko proga, išversti ir v?l atkelti. O šiaip važiuoti vienam, ypa? pasivažin?ti, n?ra tiek malonu. Aš baisiai nor??iau su Tavim pasukti šiaur?s link rog?mis, privažiuoti Šates, keist? ir ?dom? miestel?, toliau užsukti ? Salantus, ? Valan?iaus t?višk? (aš Valan?i? labai gerbiu!), ? mano Senol?s gimtin?, nor??iau kartu su Tavim aplankyti tas gimines, iš kur kilo mano senol?, nor??iau pakalb?ti su tais šiaurie?iais, kurie yra tyl?s ir rimti, aukšto ?gio ir tvirti, kaip ir j? žem?, kuri? jie su nuostabiu atsidavimu myli. Kai Tu gausi šit? laišk?, jau bus turb?t Nauji Metai, o gal ir po Nauj?. Tu turb?t kur nors linksminies, triukšmauji taip, jog apie mane prisiminti n?ra n? progos. Žinoma, aš visai suprantu ir neturiu nieko prieš. Jeigu Tau linksma, tai ir man gerai. Kad man b?t? linksma, man visai nereikia žmoni?, užtenka sav?s ir sav? min?i?. Atvirai prisipažinsiu, jau buvau paraš?s Tau por? laišk?, bet toki? niekam tikusi?, jog tur?jau supl?šyti. Šiaip aš niekada nepl?šau, bet šiuo kartu reik?jo pl?šyti, nes visai buvo pro šal? nurašyta. Man tai baisiai sunku rašyti laiškus, nemoku, ir gana. Aš pasteb?jau, jog laiškus rašyti ne kiekvienas sugeba. Pav., aš skai?iau Tavo laišk? (žinoma, ne man rašyt?) ir pama?iau, jog Tu tikrai puikiai rašai, tiesiog klasiškai. Aš Tau pavydžiu. Kiekvienam pavydžiu, jeigu kas gali k? nors geriau už mane. Tik Tu jau niekam mano laišk? neskaityk. O tai atvažiuos Kriukelyt? Vilniun ir ims cituoti. Menkas malonumas Tau ir man. Aš tikiu, jog Tu tur?si kantryb?s ir neišjuoksi man?s. Dabar kai k? rašin?ju, bet nesiseka. Gal ir išeis kas nors, tik vis blogiau, negu aš galvojau. Toks jau mano likimas.

Vytautas

23

1942.III.7, Vilnius

Broniuk,

Tu labai nustebsi, kad aš rašau. Žinoma, Tau atrodys, jog šis laiškas nereikalingas: išvažiavau tik kelioms dienoms ir štai, jau neiškent?. Bet Tu nesupyk!

Aš tik gr?žau iš stoties ir tuoj Tau rašau. Nežinau pats kod?l, bet noriu kažk? rašyti, kažk? papasakoti.

Jau mes beveik metai kaip draugaujame, o aš vis dar neb?davau iki pat slap?iausi? širdies kampeli? atviras, nes kažko bijodavau, kad Tu nepasijuoktum, kad nepasirody?iau Tau per kvailas ar panašiai. Tu mane laikai ypatingu žmogumi, galvodavau aš, jeigu aš visk? sakysiu, Tau pasirodysiu es?s juokingas, kažkoks menkas, paprastas žmogelis.

Ta?iau paskutin?mis dienomis aš daug pasakiau Tau visoki? smulkmen?, juoking? dalyk? (apie Juoz? ir pan.), ir Tu mane išvadinai kvailiuku. Nežinau kod?l, aš vis d?lto išdr?sau visk? pasakyti.

O kaip b?t? gera, jeigu aš pripras?iau Tau visk? pasisakyti, visk? visk?, su ?vairiausiais minties atspalviais, iki smulkmen?, ir Tu nesijuoktum iš man?s.

Š?vakar man už?jo kažkoks noras b?ti tokiam atviram, nuogai atviram, atviram iki paskutin?s raid?s. Ir aš tikiu, Tu už tai nesupyksi.

Š?vakar Tu mane apkaltinai, kad aš Tave myliu tik vidutiniškai. Galb?t gal n? tiek nemyliu, aš neturiu mato savo meilei pamatuoti, bet pasakysiu, myliu tiek, kiek aš moku ir galiu, ir nežinau, ar aš dar labiau sugeb??iau. Ta?iau gr?ždamas galvojau: pasimelsiu, kad dar labiau myl??iau, ir pats staiga išsigandau: tada aš b?siu visiškas ligonis. Ir dabar nežinau kas bedaryti: ar melstis, ar ne.

Tu sakei, jog aš kartais galvoju, jog be reikalo Tave myliu, atsieit gailiuosi Tave myl?s. Niekada! Ir jeigu aš gail??iausi, tai kartu ir nebemyl??iau. Atvirkš?iai, aš galvoju kartais, ar aš nenusidedu, jeigu Tave taip labai myliu. Dabar aš vis? laik? galvoju apie Tave ir nieko nebelieka pagalvoti apie mokslo, meno ar kitokius dalykus. Rodos, lyg aš skriaudžiu pats save, savo k?ryb?. Rodos, jeigu Tu neb?tum mano galvoj, aš vien tik galvo?iau apie poezij?, aš save vis kankin?iau, t.y. rašy?iau ir pats save kankindamas gyven?iau. O dabar aš b?nu kartais tik patenkintas, jog tik sau švilpauju ir daugiau nieko. Many iškyla kažkoks konfliktas: ar kartais pats b?damas laimingas aš nenusidedu savo pašaukimui? Ar mano gyvenimo tikslas n?ra sav?s kankinimas, savo kraujo lašinimas ir iš to gimstanti k?ryba? Aš dažnai pagalvoju, jog visi didieji genijai buvo baisiai nelaimingi! O aš: aš laimingiausias pasauly žmogus: pats myliu ir esu mylimas (ar Tu sugalvoji k? nors pasauly puikesnio, laimingesnio). Tod?l aš kartais dirbtinu b?du nor?davau sukelti tarp m?s? barnius ir po to didel?j kan?ioj gyventi. Bet aš to nepanešdavau ir jau?iu, jog nepanešiu. Tod?l dabar galvoju, jog ir neverta taip daryti. Ar aš šiemet neparašiau eil?raš?i?, ar jie daug blogesni už ankstyvesniuosius? Argi many d?lto silpn?ja gabumai ir noras rašyti? Atrodo, ne. O d?l to, kad aš per daug apie Tave galvoju, o mažai apie k? nors kit?, aš manau šitaip: ateis diena, mes gyvensime kartu, aš jausiu, jog Tu nebe mano sve?ias, bet mano žmogus, gyvenantis amžinai su manim, aš visados jausiu Tave šalia sav?s, kažkaip apie Tave negalvosiu (ir visados savy tur?siu), galvosiu tik apie tai, kas yra reikalinga išsimokslinimui ir k?rybai.

Aš b??iau labai laimingas, jeigu Tu susirastum kambar? mieste ir apsigyventum. viena. Tada aš vis? laik? prab??iau arba pas Tave, arba Tu pas mane, ir aš tada laisvai skaity?iau, dirb?iau ir b??iau toks laimingas, žinodamas, jog Tu šalia man?s. O jeigu Tu kartais dar prieitum, paimtum knyg? ir pad?tumei ? šal?, paskui užspaustumei mano akis ir pabu?iuotum, tai aš many?iau, jog esu vienintelis tikrai laimingas žmogus, kuris bet kada gyveno.

O dabar aš jau?iu, jog, kai Tu ateini pas mane, tai dar vis esi mano svetys, kuriuo reikia kiek ?manoma daugiau pasidžiaugti, žinoma, tiesioginiam mano darbui tada nebelieka nieko.

Tada aš Tau papasako?iau visa: k? galvoju apie kok? nors klausim?, k? m?stau, k? ?sivaizduoju, kaip apie save ir Tave galvoju, žodžiu, tai kas b?t? mano s?mon?j, tas b?t? ir Tau žinoma. Ar Tu tada tebevadintum mane kvailiuku? Tu b?tum tada veidrodis, kur aš amžinai save maty?iau. Tada aš b??iau toks atviras, toks, koks esu pats sau.

Tu sakai, jog aš galb?t k? nors ?simyl?siu vietoj Tav?s. Nes?mon?. Bent man taip atrodo. Tai, kad man kada nors kas nors akimirkai negal?t? patikti, aš neužgin?ysiu, nes aš ateities dar negyvenau ir apie j? pasakyti nieko negaliu. Bet kad aš nieko nemyl?siu, t? pasakyti galiu. Jeigu kada man kas nors patikt? (neduok Dieve!), tai dar nereiškia, kad aš tur??iau ir ?simyl?ti. Patikti ir ?simyl?ti yra visai kitas reikalas. Aš ateity bet kok? patikim? užgniaušiu dar pa?ioj pradžioj. Man iš karto niekas ypatingai nepatinka, tik per ilgesn? laik? aš išsiskiriu, kas gražesnis, ir panašiai. Momentui gali kas nors patikti, bet jeigu to patinkamo žmogaus ilgiau nematyti, tai tas praeis visai lengvai. Ir kai praeis (žinoma, jeigu tai kada atsitiks), aš Tau pasakysiu, ? k? aš buvau ?siži?r?j?s. Dabar man niekas nepatinka. O dabar štai ta eil?, kuri man praeity patiko (sakau su didžiausiu atvirumu):

tre?ioj klas?j – Laiminga Beržanskait? (kas tai lyg „myl?t“ buvau prad?j?s), penktoj klas?j L?na Ju?inskait?, šeštoj Lion? Daumantait? (?sivaizduok!), septintoj Lialia Milvydait?. Tai gimnazijos laikai. Universitete: Monika (nustebai!), Birut? Vai?i?nait? (gal ne taip pavard?), Matulaitien? (niekada to nepagalvojai). O t?, kurias Tu visada taip m?gai išskai?iuoti: Laima, Gražina ar ten kitos, man visai nepatiko. N? per nago juodym?. Gal dar truput? patiko Danguol?, bet labai nedaug. Ir padarysiu pat? didžiausi? prisipažinim?: Tu man niekados nepatikai (patikimas man reiški? t? pat?, kas, sakysime, kokios statulos patikimas), atvažiav?s Vilniun (ruden?) aš pajutau, jog Tu man svetimiausias žmogus pasauly, bent tuo, kad tarp Tav?s ir man?s yra kažkokia bedugn?, po Kal?d? aš jau?iau, jog mano ir Tavo likimas neišvengiamai surištas, dabar aš jau?iu, jog mes vienas kitam taip skirti, kaip žmogui yra skirta mirtis. Ir aš niekada nepajutau, kad Tu man patinki. Ot myliu, ir baigta! Tik kartais Tu mane kažkuo sukreti iki pagrind?. Pav., kai Tu kartais k? nors prisiminus pasakoji, kada Tu man?s ko nors labai prašai arba, sakysim, šiandien: kada tu man?s siekei pabu?iuoti. Tada Tavo veide kažkas sušvinta, sušvinta tai, k? aš vadinu Geist=dvasia=genie=tobulyb?. Bet lygiai taip pat mane nukre?ia koks nors meno veikalas, kokia didel? mintis.

Patikti, man atrodo, gali kas nors tik tada, kada t? dalyk? lygini su kitais, kitas mergaites aš lyginu vien? su kita. Tav?s n? su kuria nors nesu palygin?s. N? nepagalvoju apie tai. Kažkokioj plotm?j Tu stovi, tik ne toj pa?ioj.

Tod?l, kad Tu b?tum man patikus, negal??iau pasakyti, nebent tai, kad aš kartais didžiuojuosi Tavimi: kada Tu atsistoji salia kit? mergai?i?, aš matau, kad Tu esi kažkokia išdidesn?, rimtesn?, aristokratiškesn?, ir aš tada Tav?s baisiai visiems pavydžiu ir bijau, kad Tu nepagalvotum: Tokia aš galiu vertingesniems už Tave patikti. Prisimink iš VII … ir aukštos, šviesiaplauk?s j? mergait?s.., kai aš rašiau, tai aš Tave ma?iau visose šitose mergait?se, o žodžiuose… Ir j? gražuol?s moterys… savo senel?. Ir aš turiu prisipažinti: jog užtenka, kai aš ištariu (taip banaliai ir ne naujai)… Ir aukštos, šviesiaplauk?s j? mergait?s, kaip vis? akyse atsistoja tikrai nuostabiai gražios mergait?s. Ir ne tik gražios, bet kažkuo pranašesn?s už visas esamas. Mano talentas ir yra tame: jog kai ištariu pirmuosius žodžius, susikuria keista nuotaika, na žinoma, tada kiekvienas žodis tampa vaizdus, labai vaizdus. Tu pati sakai: aš visk? matau! Taigi kiti toj mano VII vizijoj matys nuostabiai gražias mergaites, o aš ma?iau rašydamas ir tebematau skaitydamas – Tave.

Kaip Dievas mato, visas mano entuziazmas rašyti, ryškumas dingo, aš jau noriu miego, tod?l ir neberašau, nes, ko gero, toliau tik parašy?iau, o ne pasaky?iau tai, kas manyje yra.

Atmink sekmadien?! Broniuk, parvažiuok!

Vytautas

24

Šarnel?, I942.V.22

Mano vasaros atostogos jau prad?tos. Šiandien parvykau ? namus ir iš ?ia rašau pirm? laišk?.

Parkeliavau gana puikiai. Tre?iadien? apie septint? valand? vakaro buvau jau Telšiuose. ?ia pernakvojau pas savo pusseser? – an? dvarininko dukter?, apie kuri? aš Tau kalb?jau. J? dvar? pernai at?m? rusai, t?v? išvež? Sibiran; po to motina su dviem dukterim persik?l? gyventi ? miest?, ? savo buvusius namus: ?ia jos nemokamai gavo du mažus kambarius ir virtuv?. Jos dabar gana paprastai gyvena. O kadaise gyveno labai šauniai.

Ketvirtadien? aš nusikraus?iau pas Kelpš?. Negali suprasti, kaip jis mane pamat?s apsidžiaug?. ?ia, Telšiuose, k? tik buvo pasibaigusi registracija, ir Kelpšos nepa?m?. Pasirodo, jis visai sveikas, žuvo tik jo vienas mažesni?j? broliuk?. Jis laukuose rado granat?, ?m? j? krapštin?ti, ir ši sprogdama j? užmuš?.

Pas Kelpš? išbuvau vis? ketvirtadien?. Tai buvo be galo graži diena, ir aš pajutau tikr?j? pavasar? ir pama?iau tikr?j? savos žem?s veid?. M?lynuos r?kuos išnykstan?ios kalvos ir monotoniška v?versiuk? daina giliai ?sir?ž? mano atmintin. Vakare mes išsivir?m pupeli? kavos, užsipyl?m grietin?l?s ir išs?d?jom beplep?dami iki pus? pirmos. Ryt?, septint? valand?, pasikink?m arkl?, susid?jom ?emodanus ir išvykom ? Šarnel?. Ir štai aš namuos.

Ši diena taip pat nebloga. Aš visai gerai jau?iuos. Kelpša jau išvyko ? namus. Aš s?džiu savo kambary, klausau radijušo ir rašau Tau laišk?.

(Tiesa, kad neužmirš?iau: gumos nei Šiauliuos, nei Telšiuos, nei Als?džiuos negavau. Jeigu kada pasisekt? gauti, tai atsi?s?iau.)

Iš Kelpšos atsivežiau nemaža knyg?: skaitysiu. O aš tur?siu daug, daug laiko! Poryt Sekmin?s, n?ra kur vykt ir n?ra kas veikt, aš be galo gerai jau?iuos; visa vasara prieš mane, bet aš negaliu apie j? kartu ir pagalvoti: ta gražioji vasara praeis vienatv?j, ir vis? laik? aš nematysiu Tav?s. Aš dabar taip prie Tav?s buvau prisiriš?s ir taip visada jau?iau Tavo artum?, kad dabar lyg sunkus akmuo suspaudžia ir suslegia mane, jei aš pagalvoju apie atsiskyrimo laik?.

Tod?l Tu rašyk man, dažnai rašyk ir rašyk apie visk?, visas smulkmenas, kurias Tu ten patirsi, tada aš jausiuos ar?iau Tav?s, taip aš dalyvausiu Tavo gyvenime. Nežinau, k? aš pagalvo?iau, jeigu Tu nerašytum man laišk? d?l to, kad reikia prirašyti savo adres?. Jeigu pagaliau nenor?si rašyti savo pavard?s, tai parašyk koki? išgalvot?, nes juk tie laiškai eis pas mane, o ne pas Tave. O pagaliau, jeigu Tau g?da parašyti man laišk?, tai geriau visai nerašyk. Be to, kai rašysi, nelauk b?tinai dviej? mano laišk?, kad gal?tum parašyti vien?. Rašyk, kai prisiminsi mane ir nor?si š? t? pasisakyti. Iš to aš žinosiu, kiek aš Tau reikalingas. Jeigu netur?si noro, tai nerašyk. Svarbiausia rašyk nuoširdžiai. Aš taip pat darysiu: visada be dviveidišk? pasakym? ir min?i?. Aš b?siu baisiai atviras, teisingas ir nuoširdus.

Broniuk, nenutolk nuo man?s! Jeigu aš ruden? atvažiav?s pajusiu, jog Tu tolsti nuo man?s, man bus be galo sunku. Nežinau, ar aš galiu to iš Tav?s reikalauti, bet nor??iau, kad Tu b?tum visada ir visa mano. Dalintis Tavimi su kuo nors negal?siu. Tu esi baisiai ? mane panaši. Taigi, ar Tu gal?tum mane su kuo nors pasidalinti? Aš žinau, yra sunku gird?ti Tau šiuos mano nuolat kartojamus žodžius, ta?iau aš negaliu susilaikyti j? nepakartoj?s.

Šias kelias dienas aš gerai praleidau. Nauji ?sp?džiai ir nauji žmon?s kažkaip užtušavo Tavo prisiminim?, ir aš vis stengiaus kuo mažiau apie Tave galvoti. Bet Tu esi ?augus manin, ir aš visada jau?iu, nieko negalvodamas, Tavo nebuvim?. Kiekvienas džiaugsmas visada šeš?liuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tav?s. Ir aš jau?iu, dabar lik?s vienas aš su kiekviena diena vis labiau pasiilgsiu Tav?s. Nežinau, kaip aš tai panešiu! Tau atrodo, jog aš labai sentimentalus. Bet netik?k: sentimentalus nebuvau ir neb?siu, o Tav?s vis d?lto nei vienos dienos negal?siu pamiršti. Koks tolimas ir koks tolimas šis ruduo!

Ši?nakt pary?iu man pasirod?, jog Tu pri?jai prie man?s. Aš suvirp?jau ir pašokau apsižvalgyti, ar tikrai Tu kambary esi. Ir kažkaip buvo be galo skaudu, kai susivokiau kur es?s.

Aš nežinau, kada Tu gausi š? laišk?. Namiškiai sako, jog laiškas Vilniun eina apie 10–t? dien?. Gal ateis grei?iau? Bet paskui laiškas ateis Tau kas savait? arba dažniau, nes aš ?mesiu vis naujus. Ir Tu, Broniuk, nepating?k, parašyk, nieko geresnio aš nesugalvo?iau Tavo vietoj mano džiaugsmui.

Kituos laiškuos aš bandysiu parašyti, kaip ?sigyvenau naujoj vietoj, k? galvoju, k? rašin?ju. Manau, jog ši? vasar? parašysiu k? nors. Truput? blogiau, kai namuos kartu gyvens ir brolis. Jis tik trukdys mane. Nieko neveikia: miega, valgo, važin?ja ? aplinkinius miestus, ?žia su draugais, o mamai maža tepadeda. Bet kad jis man?s netrukdyt?, aš išeisiu ? laukus, ? miškus; ten skaitysiu, galvosiu ir rašysiu.

Ši? vasar? manau palikti v?l jautrus kaip drebanti styga. Vakarais iki pusiaunak?io klausysiu muzikos, dabar aš jos taip pasiilg?s. O muzika jautrumui kelti yra viena iš geriausi? priemoni?. Pavojinga tik tai, kad, beforsuodamas jautrum?, aš vis labiau imsiu pasiilgt Tav?s ir nežinia iki ko prieisiu.

Tiesa, jeigu man ateit? Vilniun kokie laiškai, si?sk man. Be to, man parašyk, ar ketvirtadien? Pranut? buvo radiofone, ar skait? mano eil?rašt?? Aš pats apie tai visai nieko nežinau.

25

1942.V.23

Šiandien? vis? dien? miegojau laukuos. Skai?iau, galvojau, dabar v?l s?džiu prie radijušo. Atrodo, taip praslinks visa vasara. ?ia bus visai ramu, tiktai mane baugina brolio elgesys. Jis nieko neveikia, uliavoja su draugais, skriaudžia namiškius. Vakar jis parsivež? alaus, degtin?s ir per vis? nakt? girtuokliavo. Aš griežtai atsisakiau, jis užpyko. Mes esame lyg karo stovyje. Aš žinau, jis bus visada toks, tod?l nemaža man trukdys. O aš ta?iau nor??iau visiškos vienatv?s.

Tiesa, Tu, Broniuk, pasiklausin?k Vilniuje, ar yra dar kostiumams medžiag?. Atrodo, aš ?ia gausiu leidim?. Jeigu Tu sutiktum, aš atsi?s?iau pinig? ir leidim?, o Tavo skoniu aš visiškai pasitikiu. Kai rašysi, parašyk, k? Tu šiuo reikalu galvoji.

Dabar yra pats pavakarys, ir aš einu v?l ? laukus. Nežinau d?l ko, bet esu truput? piktas ir susierzin?s, nes aš negaliu pagalvoti, jog aš Tav?s ilgai, ilgai nematysiu.

Broniuk, Tu dovanok man už visus metus, kada buvome kartu. Aš buvau pasidar?s ?tarus ir pavydus, tod?l Tau prišnek?jau nemaloni? dalyk?. Pasistengsiu kitais metais toks neb?ti. Tu jauskis visiškai laisva, jeigu Tave kas nors traukia, eik, visiškai nesivaržydama man?s. Vienintelis dalykas, kuris turi saugoti m?s? tampri? draugyst?, tebus meil?. Ta?iau aš kartu nor??iau, kad b?tum atvira: jeigu imsi mane mažiau myl?ti, atvirai pranešk man. Aš žinau: vasara gal atitolins Tave nuo man?s ir Tu tapsi artimesn? kitiems, ta?iau, jei taip ?vykt?, nesl?pdama pranešk man. Aš apie bet kokias savo metamorfozes tuoj pat Tau rašysiu.

26

1942.V.24

Šiandien Sekmin?s! Nuostabiai graži diena. Aš su sesute at?jau Kalvarijon. (Tiesa, kai rašysi, niekada nepamiršk parašyti Žem–Kalvarija, nes kitaip nusi?s Suvalk? Kalvarijon.) Dabar, tikiuos, Tu Kaune.

O kaip kvepia laukai ir medžiai. Visur nuostabiai tylu, šviesu, tolimos erdv?s virpa šiltoje šviesoje, ir man kažkaip lengva, gera. Einu ir, rods, sapnuoju. Sapnuoju apie vasar?, saul? ir g?les, ir kažkokia lengva šiluma supa mano sapnus.

Ir Tau daug saul?s, šviesos ir tylaus, virpan?io džiaugsmo.

Vytautas

27

Šarnel?, 1942.V.26

?miau mokytis lotyn? kalbos, kiekvien? dien? išeinu po du paragrafus. Ruden? aš Tau parodysiu savo sugeb?jimus, galb?t gal?siu ir egzamin? išlaikyti. Be to, kai atsi?si graik? kalbos s?siuvin?, varysiu toliau ir graik? kalb?. Jeigu s?siuvini? dar neb?tum pasiuntus, tai kartu ?d?k ir muzikos vadov?l?.

Visokie planai sukasi galvoje. Baig?s rašyti vizijas, prad?siu naujus darbus. Sumaniau eil?raš?iais aprašyti vis? žmogaus gyvenim?, nuo vaikyst?s iki grabo lentos, nuo kasdienišk? reikal? iki intymiausi? sielos virp?jim?, sumaniau eil?raš?iais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas. Pamatysim, ? k? tai bus panašu. Be to, r?pinuos ir „Mirštan?iuoju žmogum“, atrodo, jog aš dar j? atid?siu ir rašysiu tik v?liau, nors fragmentus manau dar ši? vasar? parašyti. Tai bus labai ilgas dalykas, mažiausia kokios poros šimt? posmeli?. Jeigu tas pasisekt?, vizijos teb?t? g?dingas prisiminimas.

(Tiesa, aš nor?jau pasiklausti, ar Tau kartais neprikibo mano liga. Jeigu taip, greit rašyk man, aš Tau atsi?siu vaist?. Nes aš radau j? pas mam?, ir ji mane jau nugyd?. Šiaip, ji sako, tie spuogeliai yra bjaur?s, jie vis ple?ias ir velnioniškai niežti. Taigi pranešk man!)

Dovanok man, jei aš rašau vis skirtingu rašalu. Matai, ?ia visai neturiu rašalo. Jeigu nugriebiu iš broliuk?, tai gerai.

D?l vis pikto parašyk man, kaip eina reikalai Vilniuje. Ar iš Muziejaus dar neišb?go Pran?, Umbrasas? Jeigu jie teb?ra, perduok ger? dien?. Be to, ir Juozui. Žinai, man net nesmagu daros, kai aš prisimenu Juoz?. Juk aš gerokai apsijuokinau. Aš lygiai toks pat kaip ir visi žmon?s, nes aš pavydžiu. Žinoma, pavyd?ti galiu ir aš, bet negražu nesusivaldyti. Ir be to, aš daug kart? buvau pavydus, ir nejau?iu, kad gal??iau b?ti kitokesnis. Oi kaip tas kvaila?! Žinoma, ?ia buvo viena priežastis. Pirmiau aš tik?jau tavo absoliutiniu ištikimumu. Tas ištikimumas nereišk? man, kad Tu turi n? su kuo nesusitikti, n? su kuo nepasikalb?ti. Bet tai reišk?, kad Tu mane tiek vertini ir niekuomet man?s neišduosi. Bet tai pasirod? esanti nereali svajon?. Ir ta svajon? žlugo, kai Tu nu?jai ? oper?. ?ia svarbiausia ne tai, kad Tu nu?jai, kad su kitu berniuku, bet kad Tu nepasisakei ir mane prigaudin?jai. Žinoma, Tu manei, jei aš nesužinosiu, tai man ir širdies neskaud?s. Bet vis d?lto, Tu mane apgavai, Tu nuo man?s kažk? nusl?pei, Tu pasisl?pei nuo man?s, ir aš pajutau, kad Tu gali mane išduoti, gali b?ti man svetima. Ir nuo tada mano širdyje kažkas tr?ko. Aš ?miau abejoti net Tavo meile (iki to nu?jau).

Ir paskui Tu pati atsimeni, koks aš pasidariau akylus, kaip aš ?miau sekti visus Tavo žingsnius, aš stengiaus vis ži?r?t, ar Tavo kalba n?ra dviprasmiška. Tada iškilo ir mano pavydas, nes pavydas tekilsta tada, kai gri?na pasitik?jimas. Nuo to laiko aš nebetikiu Tavo absoliutiniu ištikimumu, nors prieš tai k?nu ir krauju tik?jau. (Aš pats, deja, turiu savo nenaudai prisipažinti, kad Tau iki šiol buvau ne tik veiksmais, bet ir mintyse ištikimas.)

Šiandien, žinoma, aš, s?d?damas ?ia kaime, ir atsitrauk?s nuo kasdienyb?s ir visokio žmog? ?audrinan?io triukšmo, suprantu visk? ir li?dnai teigiu: absoliutinio ištikimumo n?ra ir jo negali b?ti. Ir to iš žmogaus negalima reikalauti, ypa? iš mergait?s. Ir kai pagalvoju apie ateit?, man atrodo, jog ateis diena, kada mes taip stipriai nebemyl?sime vienas kito, ar neateis ? galv? kuriam dar skaudžiau išduoti savo draug?. Aš net dabar kai kada Tavyje ma?iau ?p?, nuotaik?, šeš?l?, prieštaraujant? m?s? bendrumui. Tada Tavyje iškildavo bendras mergait?ms kurtizaniškumas ir Tu ?sigeisdavai nors sekundei paragauti svetimos meil?s, svetimos avanti?ros, ir tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Ir kaip li?dna jausti, kad tai visai negali eiti priekaištu, nes tai mergait?s esm?s dalis, tai mergait?s privalumas, ir kartais net jos žavumas.

Ta?iau aš daug grei?iau priprasiu prie to, kai tu sakysi: tas ir tas man truput? patinka, to aš noriu, taip ir taip pagalvojau, negu prie Tavo tam tikro (nors ir labai menko) nusl?pimo.

Absoliutaus ištikimumo n?ra ir jo n?ra ko reikalauti. Geriau absoliutus atvirumas ir supratimas. Aš sutinku b?ti Tau absoliu?iai atviras, jeigu Tu sutiksi b?ti taip pat absoliu?iai atvira. Apsispr?sk! Neprižad?k per daug lengvai. Tai per daug sunkus dalykas, kad gal?tum nepagalvojus pasižad?ti.

Aš dabar visada rašau ir rašysiu (nors tas tur?t? didžiausi? pasekmi?) Tau taip kaip galvoju: n? nepagalvodamas k? nors nusl?pti.

Tu kartais gal stebies, kod?l aš taip daug reikalauju. Kitiems užtenka daug mažiau, ir jie jau?iasi laimingi. Tiesa, yra toki?. Bet aš nesu toks. Aš noriu visko arba nieko. Bet ko nors visko. Aš iš visur noriu nuostabiai daug. Bet aš pats taip pat stengiuos atiduoti visk?. Taigi aš noriu Tavo absoliutaus draugiškumo ir atvirumo (ne ištikimumo!).

28

1942.V.27

Vis d?lto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar n? piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirb?siu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar ?siži?r?jau, kas yra vienkiemis. Per dien? vaikštai po laukus ir nieko nesutinki.

Vis? dien? išbuvau laukuose, miegojau padirv?j, pabudau visas apsvaig?s ir nuo saul?s nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netik?jau, kad staigus nudegimas tiek skaud?t?, atrodai lyg nuluptas. Pabud?s vaikš?iojau pelkynuose ir prisirankiojau ?vairiausi? g?li?. Parnešiau ir sud?jau ? astronomijos vadov?l?. Tegu sau kalbasi žvaigžd?s su g?l?mis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos ?ia, žem?je.

Aš jau?iu, kaip širdyje kažkas auga, ple?iasi: ple?iasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), ple?iasi ir stipr?ja ?vairios mintys, ir aš imu svaigti nuo j? sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo lauk?, v?j?, kvepian?i? kalv? ir vakarais garuojan?i? bal?. Ir man kažkaip ne?prastai gera, ir aš jau?iu tur?s kažk? daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamaž?l auga ir auga…

Š?vakar turb?t lis. Aš ilgai gul?jau paežy ir žiur?jau ? dang?. Jo viduriu rinkosi mažu?iai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos mat?s, rodos, kada tai paj?ry. Ir man tod?l prisimin? j?ra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau.

29

1942.V.30

Šiandien sužinojau, jog mažas b?damas sirgau raupais. Senel? laikydavo rankas, kad aš nesudrasky?iau sau veido. Ta?iau žymi? yra dar lik?. Vietomis mano veidas yra raupl?tas. Ar Tu to nepasteb?jai?

Pa?iame gražiausiame ir toli aplinkui aukš?iausiame kalne aš ?sitaisiau steb?jimo punkt?. Aš jin ?lipu kelet? kart? per dien? ir žvalgausi po apylinkes. Nepaprastai toli matosi tomis saul?tomis ir šiltomis dienomis.

Jau žydi trešn?s (Nežinau, ar Tau paž?stamas toks medis?), bet obelys dar nežydi.

Miške aš ?sitaisiau skaitykl?. Atsivilkau mokyklin? suol? miškan, ? graži? aikštel?, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi. Tik per daug karsta b?na.

Nuo pat ryto lyja. Aš s?džiu kambaryje, skaitau; kit? savait? imsiu rašyti Vizijoms pabaig?. Beje, nekantriai laukiu Tavo laiško, kurio nesitikiu greitai sulaukti. Kažin ar Tu šiandien jau b?si gavus mano pirm?j? laišk?? Parašyk man, kad j? gavai!

30

1942.V.31

Aš ilgai abejojau, ar Tau pasisakyti tai, ar ne. Bet aš pasižad?jau b?ti visiškai atviras, tod?l ir prisipaž?stu. Gr?ž?s ? namus aš, kažin ko spiriamas, savo dienoraštin parašiau visokias savo abejones ir prisipažinimus ir tai pavadinau „išpažintim“. Kai rašiau, aš tik?jau, jog Tu šito niekada neskaitysi, tod?l rašiau, kas tik man galvon beat?jo. Bet dabar, ruden?, aš žinau, Tu jo paprašysi. Ir aš d?lto dabar ? tai, k? parašiau, net pažvelgti bijau.

Tu parašyk man, kas dedasi Vilniuje: kokios nuotaikos, koks gyvenimas, kaip gyveni? Aš ?ia gyvenu ir nieko apie pasaul? nežinau. Gyvenu lyg laukinis koks ar atsiskyr?lis: apie išorin? pasaul? nieko nežinau. Tod?l Tu nepyk, jei rašau tik apie save. Apie kitus aš nieko nežinau.

Vytautas

Puslapiai: 1 2 3 4