Laiškai Bronei Vildžiūnaitei (21-57)

21

Vilnius, 1941.XII.20

Leidimą gavau… Šiandien vakare išvažiuoju. Už viską dėkoju tik Tau, ypač dabar.

Aš tikiu, Tu sėdi jau namuos, arba kur nors pas Daną Kriukelytę. Šįryt trupučiuką pašalo, aplinkui dangus pilkai melsvas, o Vilnius toks tylus turbūt, kad Tavęs nėra. Einu gatvėmis ir žinau, kad niekur Tavęs nebesusitiksiu.

Tau tegu neatrodo, jog aš esu sentimentalus. Ne, niekados! Niekados aš nesu sentimentalus, ką rašau, yra tikra ir išgyventa, niekur nėra išpūsta.

Jaučiuosi truputį pavargęs. Kai rūpinausi leidimu, visai negalvojau apie namus. Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai.

Manau, kad būdamas namuose parašysiu šeštą ir keletą kitų eilėraščių. Aš džiaugiuos, kad Tavęs nebus. Man bus skaudu, aš tai jausiu kiekvieną momentą ir tas vers mane kalbėtis pačiam su savim: t.y. rašyti. Šiuo atžvilgiu aš baisus realistas, aš išnaudoju savo skausmą ir iš jo gaminu tai, ką nė iš ko kito nepagaminsi. Tavo artumas daro mane patenkintą, laimingą, aš kažkaip nebesistengiu, nes atrodo visa jau turiu.

Aš taip buvau su Tavim supratęs, kad iš karto pajutau, kad Tavęs nėra. Žinoma, Tu gal šito taip realiai nepajusi.

Nebūk per daug gudri ir apskaičiuojanti. Gudrumas nėra geriausias dalykas: kai tik užeis noras, tuoj ir rašyk man, o nelauk, kad aš pirmas Tave laiškais apipilčiau. Tačiau jeigu niekada neateis noras rašyti, tai visai geriau nerašyk. Nėra jokio reikalo jausti pareigą į laišką atsakyti laišku. Jeigu iš vidaus niekas neverčia – tuščias popierio gadinimas. Žinok, kai aš nenorėsiu rašyti, tai ir nerašysiu. Jeigu nejausiu malonumo Tau rašydamas, tai nė vieno laiško iš manęs nesulauksi.

Dabar oficialiai: Gerai praleisk šventes, per daug nenusigerk kur nors, nepersišok, o būdama linksma linkėk man pasikankinti paties savo labui. Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man – sunkiausias katorgos gyvenimas. Tai kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta.

Vytautas

P. S. Tiesa, Danai linkėjimų! Aš jai jaučiu didelį draugiškumą!

22

Šarnelė, I941.XII.29

Jau lygiai savaitė, kaip aš išvažiavau iš Vilniaus, t.y. kaip grįžau iš Vilniaus, išvažiavau šeštadienio vakare ir pirmadienį apie pirmą valandą buvau namuose. Kelionė neįkyrėjo. Iš Vilniaus atvažiavome 12 valandą, išvažiavome 330 val., 10 valandą buvome Šiauliuose, iš čia link Mažeikių išvykome pirmą valandą, Mažeikiuose buvome 3–čią. Nuėjau pas kunigą Znotiną (mano draugo brolį), bet šis patarė eiti namo (42 klm!). Aš velniškai supykau. Buvau jau para kaip nevalgęs ir nemiegojęs. Šis davė man alaus bonką ir obuolių. Išėjau. Parodė kelią ir pats su reikalais nuskubėjo miestan. Buvo jau pavakarys ir temo, iš vakarų pūtė bjaurus, drėgnas ir velniškai smarkus vėjas, o aš į vakarus ėjau – tiesiog prieš vėją. Iki Sedos 30 klm! Ir žinai, per kiek aš tą nuotolį nusiyriau? Per pusketvirtos valandos, nes 7 valandą vakaro (sekmadienį) buvau Sedoje. Beveik bėgte bėgau (beveik po devynis kilometrus per valandą); niekas nė žingsnio nepavežė. Buvau sumanęs tą patį vakarą parspausti į namus (iš Sedos iki namų tik 12 kilometrų). Bet buvo toks bjaurus oras, kelias purvinas, velniškas vėjas, o aš taip pavargęs, kad nebebūčiau nuėjęs ne penkių kilometrų. Vos vos parsivilkau iki Sedos klebonijos. Ten, žinojau, gyvena mano buvęs kapelionas. Sugalvojau pas jį apsinakvoti. Taip ir padariau. Žinoma, tas mane (vos neapsiverkė iš džiaugsmo mane pamatęs) maloniai priėmė (pusvalandį bučiavo, o kai paleido iš glėbio, aš taip ir nuvirtau kėdėn iš nuovargio). Gerai išmiegojęs, pirmadienio rytą, apie 9–tą valandą ištraukiau link namų. Buvo tas pats vėjas ir tas pats bjaurus kelias, bet tas manęs nė kiek negąsdino, nes bebuvo likę tik 12 kilometrų. Iki namų! Visi važiavo į turgų ir velniškai nutaškė mane. Tyčia pro šalį lėkdavo kuo greičiau, kad tik man daugiau purvo užtikštų. Važiavo ten du jauni tokie tipeliai: berniokas ir mergaitė, ir pamatę, jog mane aptėškė, ėmė juoktis. Tada aš su sauja pasėmiau purvo ir drėbiau stačiai į žlibes. Susiraukė, bet nieko nesakė, o toks senukas, važiuodamas iš paskos, pridūrė: „Douts doutam“ (lietuviškai: duotas duotam!). Apie vienuoliktą buvau namuos. Nustebo pamatę mane. Taip ir baigėsi mano kelionė. Dovanok, kad aš visokius niekus rašinėju. Šiaip užėjo kažkoks glumas, tai ir parašiau, nors Tau mano kelionės visai neįdomu. Jau visa savaitė, kaip sėdžiu namuose. Turiu šiltą kambarį, sėdžiu vienas, niekas netrukdo. Per dieną kambary saulė, vakare žaros, naktį – mėnuo. Laukuose truputį sniego ir šalta. Tolumos mėlynos. Baisiai gera dabar laukuos: tylu, kažkaip gera vaikščioti šiltai apsirengus, atradęs zuikio – kiškio pėdas, einu jomis, kol nusibosta. Einu nesvarbu kur, be tikslo, be krypties, einu pats su savim kalbėdamas arba ką nors sapnuodamas. Einu, sekiau kiškio pėdomis, nors neskalinu – t.y. neloju ir kiškių nebaidau ir nesivaikau. Štai tikrosios ekskursijos: vienam tyliais ir gražiais laukais (mano tėviškė tikrai, nemeluotai, objektyviai graži, tą turėtų kiekvienas pripažinti: ežerai, pelkės, kalnai, miškai) eiti ten, kur akys veda. Visokius miestiečių pasivaikščiojimus už miesto aš laikau niekam vertais, stačiai niekinu. Gamton galima išleisti tik jos žinovus ir tokius, kurie ją tikrai myli. Pas mane jau buvo atpūtęs Paulius, turėjau malonumo klausytis jo svaičiojimų (prisipažinsiu, jis tik sugadina mano apetitą savo kalbomis). Atbėgo toks su polėkiu, kalbėjo daug, kiek supratau, rodos, apie ekskursiją gamton, kuri esanti dieviška. Norįs pasivažinėti su manim rogėmis, tik laukiąs, kad pasnigtų. Dar, ko gera, reikės iškęsti ir tą kančią. Naujiems Metams žadėjo atnešti nukalęs žiedą. Į Vilnių atvažiuosiu jau susižiedavęs su, su… Paulium ir jo srove, srove, kuri gali truputį po savim pašlapinti. Nieko nepadarysi, kartais reikia susižieduoti, juk neišgyvensi visą amžių senbernio pozicijose. Na, tiek to. O žinai, būtų gera pavažinėti rogėmis. Eiti vienam tai geriausia, bet važiuoti geriau dviem. Yra kas, jeigu pasitaiko proga, išversti ir vėl atkelti. O šiaip važiuoti vienam, ypač pasivažinėti, nėra tiek malonu. Aš baisiai norėčiau su Tavim pasukti šiaurės link rogėmis, privažiuoti Šates, keistą ir įdomų miestelį, toliau užsukti į Salantus, į Valančiaus tėviškę (aš Valančių labai gerbiu!), į mano Senolės gimtinę, norėčiau kartu su Tavim aplankyti tas gimines, iš kur kilo mano senolė, norėčiau pakalbėti su tais šiauriečiais, kurie yra tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli. Kai Tu gausi šitą laišką, jau bus turbūt Nauji Metai, o gal ir po Naujų. Tu turbūt kur nors linksminies, triukšmauji taip, jog apie mane prisiminti nėra nė progos. Žinoma, aš visai suprantu ir neturiu nieko prieš. Jeigu Tau linksma, tai ir man gerai. Kad man būtų linksma, man visai nereikia žmonių, užtenka savęs ir savų minčių. Atvirai prisipažinsiu, jau buvau parašęs Tau porą laiškų, bet tokių niekam tikusių, jog turėjau suplėšyti. Šiaip aš niekada neplėšau, bet šiuo kartu reikėjo plėšyti, nes visai buvo pro šalį nurašyta. Man tai baisiai sunku rašyti laiškus, nemoku, ir gana. Aš pastebėjau, jog laiškus rašyti ne kiekvienas sugeba. Pav., aš skaičiau Tavo laišką (žinoma, ne man rašytą) ir pamačiau, jog Tu tikrai puikiai rašai, tiesiog klasiškai. Aš Tau pavydžiu. Kiekvienam pavydžiu, jeigu kas gali ką nors geriau už mane. Tik Tu jau niekam mano laiškų neskaityk. O tai atvažiuos Kriukelytė Vilniun ir ims cituoti. Menkas malonumas Tau ir man. Aš tikiu, jog Tu turėsi kantrybės ir neišjuoksi manęs. Dabar kai ką rašinėju, bet nesiseka. Gal ir išeis kas nors, tik vis blogiau, negu aš galvojau. Toks jau mano likimas.

Vytautas

23

1942.III.7, Vilnius

Broniuk,

Tu labai nustebsi, kad aš rašau. Žinoma, Tau atrodys, jog šis laiškas nereikalingas: išvažiavau tik kelioms dienoms ir štai, jau neiškentė. Bet Tu nesupyk!

Aš tik grįžau iš stoties ir tuoj Tau rašau. Nežinau pats kodėl, bet noriu kažką rašyti, kažką papasakoti.

Jau mes beveik metai kaip draugaujame, o aš vis dar nebūdavau iki pat slapčiausių širdies kampelių atviras, nes kažko bijodavau, kad Tu nepasijuoktum, kad nepasirodyčiau Tau per kvailas ar panašiai. Tu mane laikai ypatingu žmogumi, galvodavau aš, jeigu aš viską sakysiu, Tau pasirodysiu esąs juokingas, kažkoks menkas, paprastas žmogelis.

Tačiau paskutinėmis dienomis aš daug pasakiau Tau visokių smulkmenų, juokingų dalykų (apie Juozą ir pan.), ir Tu mane išvadinai kvailiuku. Nežinau kodėl, aš vis dėlto išdrįsau viską pasakyti.

O kaip būtų gera, jeigu aš priprasčiau Tau viską pasisakyti, viską viską, su įvairiausiais minties atspalviais, iki smulkmenų, ir Tu nesijuoktum iš manęs.

Šįvakar man užėjo kažkoks noras būti tokiam atviram, nuogai atviram, atviram iki paskutinės raidės. Ir aš tikiu, Tu už tai nesupyksi.

Šįvakar Tu mane apkaltinai, kad aš Tave myliu tik vidutiniškai. Galbūt gal nė tiek nemyliu, aš neturiu mato savo meilei pamatuoti, bet pasakysiu, myliu tiek, kiek aš moku ir galiu, ir nežinau, ar aš dar labiau sugebėčiau. Tačiau grįždamas galvojau: pasimelsiu, kad dar labiau mylėčiau, ir pats staiga išsigandau: tada aš būsiu visiškas ligonis. Ir dabar nežinau kas bedaryti: ar melstis, ar ne.

Tu sakei, jog aš kartais galvoju, jog be reikalo Tave myliu, atsieit gailiuosi Tave mylįs. Niekada! Ir jeigu aš gailėčiausi, tai kartu ir nebemylėčiau. Atvirkščiai, aš galvoju kartais, ar aš nenusidedu, jeigu Tave taip labai myliu. Dabar aš visą laiką galvoju apie Tave ir nieko nebelieka pagalvoti apie mokslo, meno ar kitokius dalykus. Rodos, lyg aš skriaudžiu pats save, savo kūrybą. Rodos, jeigu Tu nebūtum mano galvoj, aš vien tik galvočiau apie poeziją, aš save vis kankinčiau, t.y. rašyčiau ir pats save kankindamas gyvenčiau. O dabar aš būnu kartais tik patenkintas, jog tik sau švilpauju ir daugiau nieko. Many iškyla kažkoks konfliktas: ar kartais pats būdamas laimingas aš nenusidedu savo pašaukimui? Ar mano gyvenimo tikslas nėra savęs kankinimas, savo kraujo lašinimas ir iš to gimstanti kūryba? Aš dažnai pagalvoju, jog visi didieji genijai buvo baisiai nelaimingi! O aš: aš laimingiausias pasauly žmogus: pats myliu ir esu mylimas (ar Tu sugalvoji ką nors pasauly puikesnio, laimingesnio). Todėl aš kartais dirbtinu būdu norėdavau sukelti tarp mūsų barnius ir po to didelėj kančioj gyventi. Bet aš to nepanešdavau ir jaučiu, jog nepanešiu. Todėl dabar galvoju, jog ir neverta taip daryti. Ar aš šiemet neparašiau eilėraščių, ar jie daug blogesni už ankstyvesniuosius? Argi many dėlto silpnėja gabumai ir noras rašyti? Atrodo, ne. O dėl to, kad aš per daug apie Tave galvoju, o mažai apie ką nors kitą, aš manau šitaip: ateis diena, mes gyvensime kartu, aš jausiu, jog Tu nebe mano svečias, bet mano žmogus, gyvenantis amžinai su manim, aš visados jausiu Tave šalia savęs, kažkaip apie Tave negalvosiu (ir visados savy turėsiu), galvosiu tik apie tai, kas yra reikalinga išsimokslinimui ir kūrybai.

Aš būčiau labai laimingas, jeigu Tu susirastum kambarį mieste ir apsigyventum. viena. Tada aš visą laiką prabūčiau arba pas Tave, arba Tu pas mane, ir aš tada laisvai skaityčiau, dirbčiau ir būčiau toks laimingas, žinodamas, jog Tu šalia manęs. O jeigu Tu kartais dar prieitum, paimtum knygą ir padėtumei į šalį, paskui užspaustumei mano akis ir pabučiuotum, tai aš manyčiau, jog esu vienintelis tikrai laimingas žmogus, kuris bet kada gyveno.

O dabar aš jaučiu, jog, kai Tu ateini pas mane, tai dar vis esi mano svetys, kuriuo reikia kiek įmanoma daugiau pasidžiaugti, žinoma, tiesioginiam mano darbui tada nebelieka nieko.

Tada aš Tau papasakočiau visa: ką galvoju apie kokį nors klausimą, ką mąstau, ką įsivaizduoju, kaip apie save ir Tave galvoju, žodžiu, tai kas būtų mano sąmonėj, tas būtų ir Tau žinoma. Ar Tu tada tebevadintum mane kvailiuku? Tu būtum tada veidrodis, kur aš amžinai save matyčiau. Tada aš būčiau toks atviras, toks, koks esu pats sau.

Tu sakai, jog aš galbūt ką nors įsimylėsiu vietoj Tavęs. Nesąmonė. Bent man taip atrodo. Tai, kad man kada nors kas nors akimirkai negalėtų patikti, aš neužginčysiu, nes aš ateities dar negyvenau ir apie ją pasakyti nieko negaliu. Bet kad aš nieko nemylėsiu, tą pasakyti galiu. Jeigu kada man kas nors patiktų (neduok Dieve!), tai dar nereiškia, kad aš turėčiau ir įsimylėti. Patikti ir įsimylėti yra visai kitas reikalas. Aš ateity bet kokį patikimą užgniaušiu dar pačioj pradžioj. Man iš karto niekas ypatingai nepatinka, tik per ilgesnį laiką aš išsiskiriu, kas gražesnis, ir panašiai. Momentui gali kas nors patikti, bet jeigu to patinkamo žmogaus ilgiau nematyti, tai tas praeis visai lengvai. Ir kai praeis (žinoma, jeigu tai kada atsitiks), aš Tau pasakysiu, į ką aš buvau įsižiūrėjęs. Dabar man niekas nepatinka. O dabar štai ta eilė, kuri man praeity patiko (sakau su didžiausiu atvirumu):

trečioj klasėj – Laiminga Beržanskaitė (kas tai lyg „mylėt“ buvau pradėjęs), penktoj klasėj Lėna Jučinskaitė, šeštoj Lionė Daumantaitė (įsivaizduok!), septintoj Lialia Milvydaitė. Tai gimnazijos laikai. Universitete: Monika (nustebai!), Birutė Vaičiūnaitė (gal ne taip pavardė), Matulaitienė (niekada to nepagalvojai). O tų, kurias Tu visada taip mėgai išskaičiuoti: Laima, Gražina ar ten kitos, man visai nepatiko. Nė per nago juodymą. Gal dar truputį patiko Danguolė, bet labai nedaug. Ir padarysiu patį didžiausią prisipažinimą: Tu man niekados nepatikai (patikimas man reiškią tą patį, kas, sakysime, kokios statulos patikimas), atvažiavęs Vilniun (rudenį) aš pajutau, jog Tu man svetimiausias žmogus pasauly, bent tuo, kad tarp Tavęs ir manęs yra kažkokia bedugnė, po Kalėdų aš jaučiau, jog mano ir Tavo likimas neišvengiamai surištas, dabar aš jaučiu, jog mes vienas kitam taip skirti, kaip žmogui yra skirta mirtis. Ir aš niekada nepajutau, kad Tu man patinki. Ot myliu, ir baigta! Tik kartais Tu mane kažkuo sukreti iki pagrindų. Pav., kai Tu kartais ką nors prisiminus pasakoji, kada Tu manęs ko nors labai prašai arba, sakysim, šiandien: kada tu manęs siekei pabučiuoti. Tada Tavo veide kažkas sušvinta, sušvinta tai, ką aš vadinu Geist=dvasia=genie=tobulybė. Bet lygiai taip pat mane nukrečia koks nors meno veikalas, kokia didelė mintis.

Patikti, man atrodo, gali kas nors tik tada, kada tą dalyką lygini su kitais, kitas mergaites aš lyginu vieną su kita. Tavęs nė su kuria nors nesu palyginęs. Nė nepagalvoju apie tai. Kažkokioj plotmėj Tu stovi, tik ne toj pačioj.

Todėl, kad Tu būtum man patikus, negalėčiau pasakyti, nebent tai, kad aš kartais didžiuojuosi Tavimi: kada Tu atsistoji salia kitų mergaičių, aš matau, kad Tu esi kažkokia išdidesnė, rimtesnė, aristokratiškesnė, ir aš tada Tavęs baisiai visiems pavydžiu ir bijau, kad Tu nepagalvotum: Tokia aš galiu vertingesniems už Tave patikti. Prisimink iš VII … ir aukštos, šviesiaplaukės jų mergaitės.., kai aš rašiau, tai aš Tave mačiau visose šitose mergaitėse, o žodžiuose… Ir jų gražuolės moterys… savo senelę. Ir aš turiu prisipažinti: jog užtenka, kai aš ištariu (taip banaliai ir ne naujai)… Ir aukštos, šviesiaplaukės jų mergaitės, kaip visų akyse atsistoja tikrai nuostabiai gražios mergaitės. Ir ne tik gražios, bet kažkuo pranašesnės už visas esamas. Mano talentas ir yra tame: jog kai ištariu pirmuosius žodžius, susikuria keista nuotaika, na žinoma, tada kiekvienas žodis tampa vaizdus, labai vaizdus. Tu pati sakai: aš viską matau! Taigi kiti toj mano VII vizijoj matys nuostabiai gražias mergaites, o aš mačiau rašydamas ir tebematau skaitydamas – Tave.

Kaip Dievas mato, visas mano entuziazmas rašyti, ryškumas dingo, aš jau noriu miego, todėl ir neberašau, nes, ko gero, toliau tik parašyčiau, o ne pasakyčiau tai, kas manyje yra.

Atmink sekmadienį! Broniuk, parvažiuok!

Vytautas

24

Šarnelė, I942.V.22

Mano vasaros atostogos jau pradėtos. Šiandien parvykau į namus ir iš čia rašau pirmą laišką.

Parkeliavau gana puikiai. Trečiadienį apie septintą valandą vakaro buvau jau Telšiuose. Čia pernakvojau pas savo pusseserę – aną dvarininko dukterį, apie kurią aš Tau kalbėjau. Jų dvarą pernai atėmė rusai, tėvą išvežė Sibiran; po to motina su dviem dukterim persikėlė gyventi į miestų, į savo buvusius namus: čia jos nemokamai gavo du mažus kambarius ir virtuvę. Jos dabar gana paprastai gyvena. O kadaise gyveno labai šauniai.

Ketvirtadienį aš nusikrausčiau pas Kelpšą. Negali suprasti, kaip jis mane pamatęs apsidžiaugė. Čia, Telšiuose, ką tik buvo pasibaigusi registracija, ir Kelpšos nepaėmė. Pasirodo, jis visai sveikas, žuvo tik jo vienas mažesniųjų broliukų. Jis laukuose rado granatą, ėmė ją krapštinėti, ir ši sprogdama jį užmušė.

Pas Kelpšą išbuvau visą ketvirtadienį. Tai buvo be galo graži diena, ir aš pajutau tikrąjį pavasarį ir pamačiau tikrąjį savos žemės veidą. Mėlynuos rūkuos išnykstančios kalvos ir monotoniška vėversiukų daina giliai įsirėžė mano atmintin. Vakare mes išsivirėm pupelių kavos, užsipylėm grietinėlės ir išsėdėjom beplepėdami iki pusę pirmos. Rytą, septintą valandą, pasikinkėm arklį, susidėjom čemodanus ir išvykom į Šarnelę. Ir štai aš namuos.

Ši diena taip pat nebloga. Aš visai gerai jaučiuos. Kelpša jau išvyko į namus. Aš sėdžiu savo kambary, klausau radijušo ir rašau Tau laišką.

(Tiesa, kad neužmirščiau: gumos nei Šiauliuos, nei Telšiuos, nei Alsėdžiuos negavau. Jeigu kada pasisektų gauti, tai atsiųsčiau.)

Iš Kelpšos atsivežiau nemaža knygų: skaitysiu. O aš turėsiu daug, daug laiko! Poryt Sekminės, nėra kur vykt ir nėra kas veikt, aš be galo gerai jaučiuos; visa vasara prieš mane, bet aš negaliu apie ją kartu ir pagalvoti: ta gražioji vasara praeis vienatvėj, ir visą laiką aš nematysiu Tavęs. Aš dabar taip prie Tavęs buvau prisirišęs ir taip visada jaučiau Tavo artumą, kad dabar lyg sunkus akmuo suspaudžia ir suslegia mane, jei aš pagalvoju apie atsiskyrimo laiką.

Todėl Tu rašyk man, dažnai rašyk ir rašyk apie viską, visas smulkmenas, kurias Tu ten patirsi, tada aš jausiuos arčiau Tavęs, taip aš dalyvausiu Tavo gyvenime. Nežinau, ką aš pagalvočiau, jeigu Tu nerašytum man laiškų dėl to, kad reikia prirašyti savo adresą. Jeigu pagaliau nenorėsi rašyti savo pavardės, tai parašyk kokią išgalvotą, nes juk tie laiškai eis pas mane, o ne pas Tave. O pagaliau, jeigu Tau gėda parašyti man laišką, tai geriau visai nerašyk. Be to, kai rašysi, nelauk būtinai dviejų mano laiškų, kad galėtum parašyti vieną. Rašyk, kai prisiminsi mane ir norėsi šį tą pasisakyti. Iš to aš žinosiu, kiek aš Tau reikalingas. Jeigu neturėsi noro, tai nerašyk. Svarbiausia rašyk nuoširdžiai. Aš taip pat darysiu: visada be dviveidiškų pasakymų ir minčių. Aš būsiu baisiai atviras, teisingas ir nuoširdus.

Broniuk, nenutolk nuo manęs! Jeigu aš rudenį atvažiavęs pajusiu, jog Tu tolsti nuo manęs, man bus be galo sunku. Nežinau, ar aš galiu to iš Tavęs reikalauti, bet norėčiau, kad Tu būtum visada ir visa mano. Dalintis Tavimi su kuo nors negalėsiu. Tu esi baisiai į mane panaši. Taigi, ar Tu galėtum mane su kuo nors pasidalinti? Aš žinau, yra sunku girdėti Tau šiuos mano nuolat kartojamus žodžius, tačiau aš negaliu susilaikyti jų nepakartojęs.

Šias kelias dienas aš gerai praleidau. Nauji įspūdžiai ir nauji žmonės kažkaip užtušavo Tavo prisiminimą, ir aš vis stengiaus kuo mažiau apie Tave galvoti. Bet Tu esi įaugus manin, ir aš visada jaučiu, nieko negalvodamas, Tavo nebuvimą. Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna, kiekviena diena ne tokia graži be Tavęs. Ir aš jaučiu, dabar likęs vienas aš su kiekviena diena vis labiau pasiilgsiu Tavęs. Nežinau, kaip aš tai panešiu! Tau atrodo, jog aš labai sentimentalus. Bet netikėk: sentimentalus nebuvau ir nebūsiu, o Tavęs vis dėlto nei vienos dienos negalėsiu pamiršti. Koks tolimas ir koks tolimas šis ruduo!

Šiąnakt paryčiu man pasirodė, jog Tu priėjai prie manęs. Aš suvirpėjau ir pašokau apsižvalgyti, ar tikrai Tu kambary esi. Ir kažkaip buvo be galo skaudu, kai susivokiau kur esąs.

Aš nežinau, kada Tu gausi šį laišką. Namiškiai sako, jog laiškas Vilniun eina apie 10–tį dienų. Gal ateis greičiau? Bet paskui laiškas ateis Tau kas savaitę arba dažniau, nes aš įmesiu vis naujus. Ir Tu, Broniuk, nepatingėk, parašyk, nieko geresnio aš nesugalvočiau Tavo vietoj mano džiaugsmui.

Kituos laiškuos aš bandysiu parašyti, kaip įsigyvenau naujoj vietoj, ką galvoju, ką rašinėju. Manau, jog šią vasarą parašysiu ką nors. Truputį blogiau, kai namuos kartu gyvens ir brolis. Jis tik trukdys mane. Nieko neveikia: miega, valgo, važinėja į aplinkinius miestus, ūžia su draugais, o mamai maža tepadeda. Bet kad jis manęs netrukdytų, aš išeisiu į laukus, į miškus; ten skaitysiu, galvosiu ir rašysiu.

Šią vasarą manau palikti vėl jautrus kaip drebanti styga. Vakarais iki pusiaunakčio klausysiu muzikos, dabar aš jos taip pasiilgęs. O muzika jautrumui kelti yra viena iš geriausių priemonių. Pavojinga tik tai, kad, beforsuodamas jautrumą, aš vis labiau imsiu pasiilgt Tavęs ir nežinia iki ko prieisiu.

Tiesa, jeigu man ateitų Vilniun kokie laiškai, siųsk man. Be to, man parašyk, ar ketvirtadienį Pranutė buvo radiofone, ar skaitė mano eilėraštį? Aš pats apie tai visai nieko nežinau.

25

1942.V.23

Šiandieną visą dieną miegojau laukuos. Skaičiau, galvojau, dabar vėl sėdžiu prie radijušo. Atrodo, taip praslinks visa vasara. Čia bus visai ramu, tiktai mane baugina brolio elgesys. Jis nieko neveikia, uliavoja su draugais, skriaudžia namiškius. Vakar jis parsivežė alaus, degtinės ir per visą naktį girtuokliavo. Aš griežtai atsisakiau, jis užpyko. Mes esame lyg karo stovyje. Aš žinau, jis bus visada toks, todėl nemaža man trukdys. O aš tačiau norėčiau visiškos vienatvės.

Tiesa, Tu, Broniuk, pasiklausinėk Vilniuje, ar yra dar kostiumams medžiagų. Atrodo, aš čia gausiu leidimą. Jeigu Tu sutiktum, aš atsiųsčiau pinigų ir leidimą, o Tavo skoniu aš visiškai pasitikiu. Kai rašysi, parašyk, ką Tu šiuo reikalu galvoji.

Dabar yra pats pavakarys, ir aš einu vėl į laukus. Nežinau dėl ko, bet esu truputį piktas ir susierzinęs, nes aš negaliu pagalvoti, jog aš Tavęs ilgai, ilgai nematysiu.

Broniuk, Tu dovanok man už visus metus, kada buvome kartu. Aš buvau pasidaręs įtarus ir pavydus, todėl Tau prišnekėjau nemalonių dalykų. Pasistengsiu kitais metais toks nebūti. Tu jauskis visiškai laisva, jeigu Tave kas nors traukia, eik, visiškai nesivaržydama manęs. Vienintelis dalykas, kuris turi saugoti mūsų tamprią draugystę, tebus meilė. Tačiau aš kartu norėčiau, kad būtum atvira: jeigu imsi mane mažiau mylėti, atvirai pranešk man. Aš žinau: vasara gal atitolins Tave nuo manęs ir Tu tapsi artimesnė kitiems, tačiau, jei taip įvyktų, neslėpdama pranešk man. Aš apie bet kokias savo metamorfozes tuoj pat Tau rašysiu.

26

1942.V.24

Šiandien Sekminės! Nuostabiai graži diena. Aš su sesute atėjau Kalvarijon. (Tiesa, kai rašysi, niekada nepamiršk parašyti Žem–Kalvarija, nes kitaip nusiųs Suvalkų Kalvarijon.) Dabar, tikiuos, Tu Kaune.

O kaip kvepia laukai ir medžiai. Visur nuostabiai tylu, šviesu, tolimos erdvės virpa šiltoje šviesoje, ir man kažkaip lengva, gera. Einu ir, rods, sapnuoju. Sapnuoju apie vasarą, saulę ir gėles, ir kažkokia lengva šiluma supa mano sapnus.

Ir Tau daug saulės, šviesos ir tylaus, virpančio džiaugsmo.

Vytautas

27

Šarnelė, 1942.V.26

Ėmiau mokytis lotynų kalbos, kiekvieną dieną išeinu po du paragrafus. Rudenį aš Tau parodysiu savo sugebėjimus, galbūt galėsiu ir egzaminą išlaikyti. Be to, kai atsiųsi graikų kalbos sąsiuvinį, varysiu toliau ir graikų kalbą. Jeigu sąsiuvinių dar nebūtum pasiuntus, tai kartu įdėk ir muzikos vadovėlį.

Visokie planai sukasi galvoje. Baigęs rašyti vizijas, pradėsiu naujus darbus. Sumaniau eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, sumaniau eilėraščiais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas. Pamatysim, į ką tai bus panašu. Be to, rūpinuos ir „Mirštančiuoju žmogum“, atrodo, jog aš dar jį atidėsiu ir rašysiu tik vėliau, nors fragmentus manau dar šią vasarą parašyti. Tai bus labai ilgas dalykas, mažiausia kokios poros šimtų posmelių. Jeigu tas pasisektų, vizijos tebūtų gėdingas prisiminimas.

(Tiesa, aš norėjau pasiklausti, ar Tau kartais neprikibo mano liga. Jeigu taip, greit rašyk man, aš Tau atsiųsiu vaistų. Nes aš radau jų pas mamą, ir ji mane jau nugydė. Šiaip, ji sako, tie spuogeliai yra bjaurūs, jie vis plečias ir velnioniškai niežti. Taigi pranešk man!)

Dovanok man, jei aš rašau vis skirtingu rašalu. Matai, čia visai neturiu rašalo. Jeigu nugriebiu iš broliukų, tai gerai.

Dėl vis pikto parašyk man, kaip eina reikalai Vilniuje. Ar iš Muziejaus dar neišbėgo Pranė, Umbrasas? Jeigu jie tebėra, perduok gerų dienų. Be to, ir Juozui. Žinai, man net nesmagu daros, kai aš prisimenu Juozą. Juk aš gerokai apsijuokinau. Aš lygiai toks pat kaip ir visi žmonės, nes aš pavydžiu. Žinoma, pavydėti galiu ir aš, bet negražu nesusivaldyti. Ir be to, aš daug kartų buvau pavydus, ir nejaučiu, kad galėčiau būti kitokesnis. Oi kaip tas kvaila?! Žinoma, čia buvo viena priežastis. Pirmiau aš tikėjau tavo absoliutiniu ištikimumu. Tas ištikimumas nereiškė man, kad Tu turi nė su kuo nesusitikti, nė su kuo nepasikalbėti. Bet tai reiškė, kad Tu mane tiek vertini ir niekuomet manęs neišduosi. Bet tai pasirodė esanti nereali svajonė. Ir ta svajonė žlugo, kai Tu nuėjai į operą. Čia svarbiausia ne tai, kad Tu nuėjai, kad su kitu berniuku, bet kad Tu nepasisakei ir mane prigaudinėjai. Žinoma, Tu manei, jei aš nesužinosiu, tai man ir širdies neskaudės. Bet vis dėlto, Tu mane apgavai, Tu nuo manęs kažką nuslėpei, Tu pasislėpei nuo manęs, ir aš pajutau, kad Tu gali mane išduoti, gali būti man svetima. Ir nuo tada mano širdyje kažkas trūko. Aš ėmiau abejoti net Tavo meile (iki to nuėjau).

Ir paskui Tu pati atsimeni, koks aš pasidariau akylus, kaip aš ėmiau sekti visus Tavo žingsnius, aš stengiaus vis žiūrėt, ar Tavo kalba nėra dviprasmiška. Tada iškilo ir mano pavydas, nes pavydas tekilsta tada, kai griūna pasitikėjimas. Nuo to laiko aš nebetikiu Tavo absoliutiniu ištikimumu, nors prieš tai kūnu ir krauju tikėjau. (Aš pats, deja, turiu savo nenaudai prisipažinti, kad Tau iki šiol buvau ne tik veiksmais, bet ir mintyse ištikimas.)

Šiandien, žinoma, aš, sėdėdamas čia kaime, ir atsitraukęs nuo kasdienybės ir visokio žmogų įaudrinančio triukšmo, suprantu viską ir liūdnai teigiu: absoliutinio ištikimumo nėra ir jo negali būti. Ir to iš žmogaus negalima reikalauti, ypač iš mergaitės. Ir kai pagalvoju apie ateitį, man atrodo, jog ateis diena, kada mes taip stipriai nebemylėsime vienas kito, ar neateis į galvą kuriam dar skaudžiau išduoti savo draugą. Aš net dabar kai kada Tavyje mačiau ūpą, nuotaiką, šešėlį, prieštaraujantį mūsų bendrumui. Tada Tavyje iškildavo bendras mergaitėms kurtizaniškumas ir Tu įsigeisdavai nors sekundei paragauti svetimos meilės, svetimos avantiūros, ir tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Ir kaip liūdna jausti, kad tai visai negali eiti priekaištu, nes tai mergaitės esmės dalis, tai mergaitės privalumas, ir kartais net jos žavumas.

Tačiau aš daug greičiau priprasiu prie to, kai tu sakysi: tas ir tas man truputį patinka, to aš noriu, taip ir taip pagalvojau, negu prie Tavo tam tikro (nors ir labai menko) nuslėpimo.

Absoliutaus ištikimumo nėra ir jo nėra ko reikalauti. Geriau absoliutus atvirumas ir supratimas. Aš sutinku būti Tau absoliučiai atviras, jeigu Tu sutiksi būti taip pat absoliučiai atvira. Apsispręsk! Neprižadėk per daug lengvai. Tai per daug sunkus dalykas, kad galėtum nepagalvojus pasižadėti.

Aš dabar visada rašau ir rašysiu (nors tas turėtų didžiausių pasekmių) Tau taip kaip galvoju: nė nepagalvodamas ką nors nuslėpti.

Tu kartais gal stebies, kodėl aš taip daug reikalauju. Kitiems užtenka daug mažiau, ir jie jaučiasi laimingi. Tiesa, yra tokių. Bet aš nesu toks. Aš noriu visko arba nieko. Bet ko nors visko. Aš iš visur noriu nuostabiai daug. Bet aš pats taip pat stengiuos atiduoti viską. Taigi aš noriu Tavo absoliutaus draugiškumo ir atvirumo (ne ištikimumo!).

28

1942.V.27

Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki.

Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje.

Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga…

Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau.

29

1942.V.30

Šiandien sužinojau, jog mažas būdamas sirgau raupais. Senelė laikydavo rankas, kad aš nesudraskyčiau sau veido. Tačiau žymių yra dar likę. Vietomis mano veidas yra rauplėtas. Ar Tu to nepastebėjai?

Pačiame gražiausiame ir toli aplinkui aukščiausiame kalne aš įsitaisiau stebėjimo punktą. Aš jin įlipu keletą kartų per dieną ir žvalgausi po apylinkes. Nepaprastai toli matosi tomis saulėtomis ir šiltomis dienomis.

Jau žydi trešnės (Nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis?), bet obelys dar nežydi.

Miške aš įsitaisiau skaityklą. Atsivilkau mokyklinį suolą miškan, į gražią aikštelę, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi. Tik per daug karsta būna.

Nuo pat ryto lyja. Aš sėdžiu kambaryje, skaitau; kitą savaitę imsiu rašyti Vizijoms pabaigą. Beje, nekantriai laukiu Tavo laiško, kurio nesitikiu greitai sulaukti. Kažin ar Tu šiandien jau būsi gavus mano pirmąjį laišką? Parašyk man, kad jį gavai!

30

1942.V.31

Aš ilgai abejojau, ar Tau pasisakyti tai, ar ne. Bet aš pasižadėjau būti visiškai atviras, todėl ir prisipažįstu. Grįžęs į namus aš, kažin ko spiriamas, savo dienoraštin parašiau visokias savo abejones ir prisipažinimus ir tai pavadinau „išpažintim“. Kai rašiau, aš tikėjau, jog Tu šito niekada neskaitysi, todėl rašiau, kas tik man galvon beatėjo. Bet dabar, rudenį, aš žinau, Tu jo paprašysi. Ir aš dėlto dabar į tai, ką parašiau, net pažvelgti bijau.

Tu parašyk man, kas dedasi Vilniuje: kokios nuotaikos, koks gyvenimas, kaip gyveni? Aš čia gyvenu ir nieko apie pasaulį nežinau. Gyvenu lyg laukinis koks ar atsiskyrėlis: apie išorinį pasaulį nieko nežinau. Todėl Tu nepyk, jei rašau tik apie save. Apie kitus aš nieko nežinau.

Vytautas

Puslapiai: 1 2 3 4