51
Kulautuva, 1943.VII.8
Inken,
Vakar aš gavau Tavo laišk?, šiandien pats rašau. Tavo telegram? gavau 2–ro, popiet, ir gerokai nusiminiau. T? pat? vakar? atvyko Endzynas, ir aš su juo kalb?jau. Matai, aš atvažiav?s gudravojau taip: pasakiau, jog neatvykau laiku, nes man?s Vilniuj neišleido (žinai t? istorij?). Taigi, sakau, aš, niekam daug nesigyr?s, atspaudžiau ?ia, nes joki? dokument? dar iš J?s? negauta. Taigi Endzynas paraš? mums visiems prašymus (32) ir nuneš? pas Dammer? ar kaip tuoki – taip, o tas neš kažkur kitur, žodžiu, su visom ceremonijom. Vakar jis buvo v?l atvyk?s, bet dar neatvež?. Žodžiu, visi laukiame (o gal aš tik vienas, nes kiti visai d?l to nesijaudina). Bet aš nusiminiau, iš Tav?s gav?s telegram?, nes aš galvojau iki tol gauti ir Vilniuje, ir Kaune ir paskui pasirinkti geresn?. Taigi dar nieko tikro nežinau. Na, jei nieko neišeis, tai po pus?s spaudžiu, bet vykdamas kur nors, telegramuosiu Tau.
Mykolas man nieko dar nepraneš? ir turb?t nieko nepraneš. Baisiai nenor??iau gr?žti namo nieko nepeš?s, aš noriu su Tavimi gyventi.
?ia pas mus bjaurus oras, tik šiandien gražesn?. Baisiai daug darbo, visos popiet?s užimtos, laisvalaikis visokiais rasto darbais apkrautas. Tik šiandien visa popiet? laisva, ir, atrodo, nuo dabar jau visada taip bus. Iki šiol nieko neparašiau, nes esu nusimin?s, žinai, pas mane, anot Tav?s, irgi nervai. Jei reikalai susitvarkys, gal k? nors ir parašysiu, nes ting?t tai neting?siu.
Tiesa, šiandien visus apdalino saldainiais. Keturis siun?iu Tau ? kaim?, kažin ar gausi. Iš viso gavau 8–nis, keturis pats suvalgiau. Matot, koks aš negeras. Kadangi visi buvome kartu ir visi valg?, tai ir aš valgiau. Bet keturis ?kišau kišen?n ir dabar supakuosiu Tau. Jei iš ?ia siuntinuko nepriimt?, tai palaikysiu, kol sugr?ši Vilniun.
Vilniuj aš Maskali?n? pasigausiu. Svarbu, kad susitvarkyt?.
Valgis pas mus neblogas, o be to, aš pats pieno ir duonos nusiperku, o sviesto T?velis Tavo dav?.
Aš atvažiav?s parašiau vien? laišk? ? Vilni?, nežinau, ar gavai prieš išvažiavim??
Rašau miške, atsigul?s ant žol?s, tai nežinau, ar suskaitysi. Nor??iau apie k? nors kit? parašyti, bet Tu tuoj sakysi: reikia valdytis, nesivaldai… žodžiai, žodžiai… Bet negaliu išk?sti ir vis tik ken?iu, nes Tu pati žinai, k? aš Tau gal??iau pasakyti. Tik baisiai, baisiai noriu Tave išbu?iuoti. Bet toliau taškas. Užteks plep?ti.
Kaime prisivalgyk, atsiganyk, pasils?k, nes žinai, ruden? reik?s prad?t eit naujas pareigas, reik?s b?ti mano ž–a. Ir Tu negali suprast, kaip mudu puikiai sugyvensim.
Perduok Jonui, Gražinai, Tetai ir antram Jonui link?jimus. Tuoj v?l parašysiu, o jei reik?s, telegram? atsi?siu.
Vytautas
52
Kulautuva, 18.7.43 (1943.VII.I8)
Inken,
vakar aš Tau pasiun?iau telegram?. Matai, penktadien? aš nusiun?iau Sabaliauskui telegram? ir paklausiau, kaip su mano reikalais. Šeštadien? gavau iš jo telegram?. Jis praneš? taip, kaip aš Tau ?rašiau. Tiesa, vienas vilniški? išvažiavo Vilniun, jis gr?ž?s man smulkiau papasakos, kaip ten yra, bet aš nemanau, kad Sabaliauskas b?t? melav?s, jei dar kas b?t? buv? neaišku, dar b?t? paraš?s tik, kad viskas bus sutvarkyta arba net kad viskas yra tvarkoje, bet neb?t? raš?s: UK gautas. Tai iš Vilniaus pus?s. Dabar klausyk, kaip ?ia yra.
Endzynas padav? visiems mums prašymus, bet kažkoks Ensleris atmet?, mat jis yra su tuo susipyk?s (k? reiškia asmeniniai santykiai!). Dabar m?s? prašymus iš naujo paleido nauju keliu. Gal praeis, bet visko gali b?ti. Man buvo baisiai neramu. Visi kiti ?ia neima ? galv? ir nenori ne gird?ti apie tai. Aš nežinau, kod?l jie tokie šalti. Mat daugel? iš j? seniai buvo jau atleid?. Jie nieko n?ra išgyven?. Ir be to, tiki, kad užtenka seno atleidimo. Bet aš jiems daugel kart? sakiau, kad šitie v?liau nebegalios.
Kaip ten beb?t?, aš rašysiu ir telegramuosiu Tau. Galb?t aš gausiu ir iš Kauno. Tai b?t? visai neblogai. Paži?r??iau, katras geresnis.
Rašyk man, kaip Tu gyveni kaime? Ar pasitaisei ir mano saldainius ar gavai? ?ia pas mus kalba, kad po kurs? mus ves ? Vokietij?. Keletai dien? b?t? dar nieko, bet girdisi iki trij? savai?i?. Tai neb?t? gal jau taip gera. Parašyk, kaip Tu galvoji? Kalba, kad gal?s pasirinkti važiuoti ar nevažiuoti? Rašyk, kaip Tu galvoji.
Po antradienio, kai gausiu daugiau žini?, v?l parašysiu. Bet kažin ar susp?si iki išvažiuojant gauti. O gal Tu m?nesio gale ? Vilni? nevyksi?
Žinai, aš Tav?s jau labai pasiilgau. Ši?nakt vis? nakt? Tave sapnavau, ir kai pabudau, taip li?dna pasidar?. Gav?s telegram?, nudžiugau, bet buvo li?dna, kad Tav?s n?ra kartu.
Kaip ten beb?t?, m?nesio gale atvažiuok, nes aš tada gr?šiu Vilniun. Tada v?l pab?sime kelet? dien?.
?ia vis? laik? negražu, darbo daug. Kažkaip išvargsti, po piet? nieko negali dirbti; nieko dar neparašiau ir turb?t neparašysiu. Etikos taip pat labai maža teperskai?iau.
V?l gavau 12 saldaini?. 6 palikau Tau. Kai sugr?ši ? Vilni?, gausi. Taigi nepamiršk! Gal antram m?nesiui jau aš Tav?s nebeišleisiu. Aš pats Tave geriau paglobosiu negu kaime. Juk Tu esi tokia ir nieko nevalgai, ypa?, kai visko yra. Jei neb?si priaugus 5 kilogram?, tai tikrai neleisiu.
Perduok Jonams, Emilei ir Gražinai, be to, mamai – svarbiausia jai – link?jimus. O vis d?lto, Tavo mamos aš irgi pasilgau.
Rašyk, rašyk.
Bu?iuoju
V.
53
1943.VIII.22
Inken,
aš jau antra diena kaip namuose. Išvykti tre?iadien? nesusp?jau, nes nebuvau dar gav?s leidimo. Redakcijoje belaukdamas susitikau Juz?s Paulausk? ir jo paprašiau nupirkti ant savo vardo leidimo biliet?. Bet aš iki vienuoliktos nesulauk?s nei Nark?li?nait?s, nei dokument?, visai ? stot? nebevykau. Pasiryžau išvykti ketvirtadien?. Pavakar?j pas Jon? atsikraust? Paulauskas. Pasirodo, jis biliet? tuo leidimu man nupirko ir, man?s nesulauk?s, pats nevažiavo. Ketvirtadien? iš Nark?li?nait?s gavau leidim?, bet dokument? ne tik Tau, bet ir sau negavau. Bais?s žiopliai. Kažkoks tipelis juos nešioja ir nesirodo. O Pran? nežino, kur jis gyvena. Žodžiu prižada, bet neišpildo.
Išvykau vien su Jono „švabe“. Bet niekam n? ? galv? neat?jo ko nors paklausti. Aš savam gražiai (dar pas Jon?) ?d?jau aštuonis.
Kaune komisijoj, pasirodo, net bebaigian?ius studentus atleido. Visi susikombinavo. Net mano Kelpša susikombinavo. Jis tarnauja sekretorium Mokes?i? Inspekcijoj ir gavo už tai atleidim? (1921 m. gim?s). Jis ragino mane tarnauti, net Juozas, ir tas ragino. Aš atsisakiau.
Jau Kelpšos motina mane ?sp?jo (ji nesenai buvo nuvykus lig mano mamos), kad mano mama baisiai ant man?s pyksta. Štai kas atsitiko. Man nesant, ji išvert? visas mano knygas ir atrado Tavo laiškus. Ten rado t? viet?, kur Tu rašai: „pasakysiu, Tu neturi nei motinos, nei brolio, esi vienas, visiškai vienas“. Ji buvo baisiai ?nirtus ir nenor?jo, kad aš gr?ž?iau, bet paskutiniu laiku ?mus kalb?ti, kad geriau tegu gr?žta. Guod?si kaimynams, jog neturinti n? vieno gero s?naus. Visi sužinojo, kad aš ženytis išvykau. Tod?l dabar visi klausia, kas sutinka mane, ar žmona kartu atvažiavo. Tuos pa?ius dalykus man ir Juozas papasakojo pareinant iš Telši?. Mat ir jis šeštadienio popiet? vyko ? namus.
Kalvarijoj Pauliaus neradome, išvyk?s dvira?iu pas Monik?. Šiandien niekur iš nam? n?jau, Juozas sak?si pirmadien? gr?ši?s ? Telšius. Jis ten kombinuoja su mano Vizijomis. Jam padeda Giedraityt?, kuri irgi pasidar? didel? mano garbintoja. Ypa? jai patinka septintoji.
Atvykau ? namus šeštadien? v?lai vakare. Mane pavaišino, šiandien vis? dien? valgau kuo geriausiai. Nieko man nesako, tik min?jo ko laiško neraš?s. Laiškai tvarkingai guli, kur buv?.
Buvau pas Strp. Radau savo daiktus. Pasirodo, jie turi radijuš?, bus gera paklausyti.
Aš pats nežinau, kas man daryti. Gyvenu sau ramiai, niekur nemanau užsidaryti, kai numanysiu k? nors, užteks tada. Be to, ne taip jau patogu kartis kam nors ant kaklo.
Mama man skund?si broliu. Turi pažym?jim? iš gydytojo apie sumušim?. Žad?jusi duot teisman, bet nepadavusi. Tas jau nor?jo parduot mano kostium?, bet mama su seserimi pasl?p?. Rugs?jo 6–tq jis žada išvykti ? kariuomen?, aš jam neturiu kuo pad?ti, o be to, atrodo, mama nori.
Kažkada mam? iškoliojo (mieste) brolio pana, – kaimyno žmona. Kam ir kaip dr?stanti ji Vladelio neklausyti. Mama ?siuto. Ji rado tos jo „panos“ (bobos) rašyt? Vladui laišk? ir parod? jos vyrui. Tas j? už tai primuš?. Man mama t? laišk? irgi parod?. Žinai, ir aš nesugeb??iau taip išlieti savo meil?s (jos žodžiais: ji eina iš proto, ilgisi, kankinasi, laukia, atsiduoda), kaip ji sugeb?jo, nors ir prisipažino „esu nedidel? rašytoja“. Ji jau turi 40 met?, bet šird? devyniolikin?.
Kuri? ?ia dien? ji, at?jus ? m?s? namus, mamai ?sak? išsikraustyti. Ji atsivesianti 6–ias karves, išsiskirsianti su vyru ir gyvensianti su Vladeliu. Bet kadangi brolio – Vladelio nebuvo, tai mama j? su pagaliu išvijo. Pasirodo, tas Vladelis tik nemokamai su ja paguli ir pasilinksmina, o visa kita jam ner?pi. Ji pati laiške skundžiasi: „Kol Tu mane paimi, bu?iuoji, o ryt? n? nepasiži?r?j?s išeini. O aš Tave šventai myliu“. Net graudu darosi ir gaila moters, kuri taip nelaiku ?simyl?jo, nors atsakyt? jai tuo pa?iu tas gyvulys.
O aš jau?iu, jog parvykau v?l ? vienum?, ? tyl? ir toj tyloj vis labiau ?augi Tu ? mane. Tavo laim?: tos tylios ir vienišos valandos iškala ir taip giliai ?spaudžia Tave manin, jog aš v?l daraus jautrus ir imu jaudintis, ilg?tis ir nerimti. Be Tav?s aš nenormalus, bet… man sk?stis, net kalb?ti uždrausta. Kadaise mano žodžiai buvo Tau laim?, dabar, kada j? gal?t? b?ti tiek daug, jie pasidar? ?kyr?s. Kaip viskas pasaulyje keistai sutvarkyta. Iki Kal?d? niekur ilgam nevažiuok, nebent porai savai?i?!
Bu?iuoju Tavo didysis ir mažasis V.
Rašyk arba man, arba per Pauli?!
54
Š., 1943.VIII.29
Broneliuk,
Šiandien sekmadienis, ir aš jau visa savait? kaip namuose. Apsipratau, nieko neveikiu, gerai valgau, mokausi ir studijuoju Nietzsch?. Gaila, kad neturiu jo vis? rašt?, o reikia. Reikia j? vis? perskaityti, kitaip neišeis. Tiesa, prisiminiau. Tu turb?t tarp savo knyg? parsivežei „L’ Art par l’Image“ ar kaip ji ten vadinasi. Man prireik?, Nietzsch? studijuojant, apie graik? dievus paskaityti, gal Tu man, jei rasi, j? pasi?stum.
Pirmadien? ar antradien? vešiu Jonui obuolius paštan. Pas mus š?met obuoli? maža, nes visi medžiai iššal?. Išvažiuodamas iš Jono, aš sumušiau jo termos?. Jei Tu gali, parašyk Jonui laišk? ir rekomendacij? Goštautui, gal jis tokiu b?du gal?t? gauti?
Aš supratau, jog esu tikrai vienišas žmogus. Vien tik Tave teturiu, o kai išsiskiriam, lieku visiškai vienas. Ir dabar bastaus vienas po laukus, k? nors galvoju, ir mintys vis krypsta ? Tave, pamaž?l prisimenu visa tai, k? kada mudu kalb?jom, prisimenu visas „scenas“, ir man li?dna pasidaro; aš visada trokštu su Tavimi b?t laimingas, noriu pagyventi linksmai su Tavimi, o išeina taip, kad temoku vien Tave supykint. Bet kokie ten m?s? susipykimai? Jeigu visi tik taip pykt?s, tai tikrai gerai gyvent?.
Aš tik bijau, kad aplinkyb?s mus ilgam neišskirt?. Tu turi mam?, brol?, seser?, Emilij? ir šiaip daug k?, su kuriais gali pakalb?ti, Tau laikas nebus toks ilgas. O man, kai nežinau, kad v?l mudu imsim kartu gyventi, atrodo baisiai nyku ir ilgu. Aš tuoj imuos k? nors veikt, dirbt, nes begalvojant labai li?dna ir skaudu darosi. Aš tik bijau, kad laikas neatitolint? Tav?s, kad Tu nenuprastum nuo man?s, kad Tavo reikalai nepasidaryt? svetimi. Aš žinau, Tave labai veikia svetimi, Tu labai pasiduodi svetim? ?takai, ir aš bijau, kad šiuo kartu jie netapt? Tavo artimieji, o aš… tolimas ir svetimas. Tave jie visi atkalbin?s, nes Tu su jais kalb?si…
Bet aš manau, n?ra jau Tau artimi kiti, aš tur??iau b?ti artimesnis. Mama galb?t, bet ji savas žmogus, kaip mama, bet ne kaip gyvenimo (bendro gyvenimo) žmogus. Mama jau Tav?s daug kur nesupras. Jeigu Tu gyvensi amžinai su mama, tai amžinai ir liksi „dukrele“. Tai sakau ne juokais ir ne piktai.
Aš rašysiu k? nors ir si?siu Tau. Tu pagelb?k man. Tos eilut?s, kurios r?š aus? skaitant, išrašyk ir pasi?sk man. Š? kart? siun?iu pradžiai visai nenusisekus?.
Broneliuk, rašyk man, man bus labai reikalinga. Užmiršk visus ožius ir rašyk, tuo palengvinsi man, ir aš pasižadu, parašysiu daugiau eil?raš?i? ir pasivarysiu diplominiame. Tu b?k man ta pati!
Bu?iuoju V.
55
Šarnel?, 1943.9.4 (1943.IX.4)
Broneliuk,
su šiuo laišku aš Tau siun?iu Tolstojaus „Ann? Karenin?“, bet tik pirm? tom?. Jis yra ne mano, ir kai perskaitysi, tuojau pasi?sk atgal.
Aš pasiskolinau lyg sau iš vieno kunigo ir tur?siu po trij? savai?i? jam gr?žinti.
Antr? tom? (kuris yra mano, tarp kitko, Pauliaus dovana) aš netrukus, ateinan?ios savait?s b?gyje, irgi prisi?siu. Ten ?lenkime Tu rasi tai, k? aš buvau žad?j?s. To tomo tu man gali nesi?st.
Tolstojus labai didelis rašytojas. Tu prisisteb?k, kaip vykusiai aprašytos arkli? lenktyn?s, ta nuotaika, pagaliau ta pati Anna, jos visa meil? su Vronskiu, v?liau jos pavydas ir nusižudymas (paskutini? valand? galvosena – nusižudymas iš keršto), Levino ir Oblonskio medžiokl?, kal? Laska, Levino pavyduliavimas (toks kaip ir mano) – visa taip puiku ir visa taip teisingai ir tiksliai nusakyta. „Sunkiausia pasakyti bendrus dalykus“, sakydavo Horacijus. Ir tik tas rašytojas didelis, kurs moka pasakyti bendrus dalykus, bet taip, kokie jie yra. Skaitysi ir g?r?sies, užtikrinu. Tai reta knyga! Ji Tolstojaus, ir be to, aš ?sitikinau, iš jo vis? knyg? pati geriausia. Gal dar „Kazokai“, bet šie siauresniu mastu.
Reik?s b?tinai ?sigyt pirm?j? tom?, nors ir spekuliacine kaina. Rusiškai aš turiu abu tomus.
Tarp kita ko, Jonui pasiun?iau obuoli?.
Be galo daug dirbu. Ryt? atsik?l?s išs?džiu iki 2 valand? po piet? ir nuo 4 v?l s?džiu iki vakaro. Mokaus ir studijuoju Nietzsch?. Man dar neužtenka laiko, o darb? begal?s. Popiet rašau; bet jei Tu žinotum k?? Rašau ilgiausi? istorij? eil?mis. Aš manau, Tu man nepritartum, nes Tu nori, kad aš rašy?iau kažk? panaš? ? „Vizijas“. Ta?iau negaliu susilaikyt. Sugalvotas dalykas mane traukia.
Be to, renku medžiag? Simfonijoms. Aš jas manau ši? žiem? parašyti (nors tris: Rudens, Žiemos ir Pavasario Simfonijas). Neseniai parašiau sonet?, bet nedr?stu si?sti, nes pirmasis labai blogas teiš?jo; be to, jame yra pamin?tas Botticelli „Pavasaris“, o Tu jo labai nem?gsti.
Anglai išlipo Italijon… Šiaip naujien? nežinau. Gyvenu užsidar?s, perdien pavargstu, bet naktim blogai miegu, be Tav?s aš ligonis. Ir tokios li?dnos, sunkios mintys atsiranda galvoje, sapnai b?na dar sunkesni. Baisiai bjauri mano prigimtis. Myl?t tikrai neapsimoka: už kelet? laim?s valand?li? reikia mok?t t?kstan?iais nemiegot? nakt?.
V.
56
Šarnel?, 1944.VI.11
Broneliuk,
aš labai apsidžiaugiau, kai Tu man atsiuntei pasveikinim? ir pasirašei – Aš. Paskutin? kart? Tu tai padarei 43.XI.1. ir po to iki 44.VI.5. Tu buvai kažkuo kitu. Tiesa, man po kiek laiko dingtel?jo galvon mintis, jog Tu taip padarei vien tik mane pradžiuginti gimimo dienos proga; bet negi Tu esi tokia beg?d? ir mane apgautum?
Bet kod?l Tu taip mažai parašei? Kod?l Tu rašai po savait?s, kai gauni iš man?s laišk?? Ar Tu neturi ko pasakyti man? Tavo visi laiškai yra trumpi trumpi, kaip atsiskaitymo rašteliai. Jei, Broneliuk, Tu jauteisi teis?s turinti paklausti mane, tai ir aš klausiu Tave: Ar Tu tebemyli mane? Ar Tave nenutolins bendrai negyvenamas laiko tarpas? Ar aš Tau tebesu tas pats, kas buvau kadaise?
Bendrai aš kiekviename laiške Tau prirašau t?kstan?ius klausim?, o Tu man ? juos visai neatsakai. Ar Tu pro juos praeini n? nepasteb?jus, ar tik ty?ia praleidi, kad aš ir toliau nežino?iau nieko tikro? Tu labai apsirikai, kai rašei: aš suklydau b?dama Tau atvira ir gera an? pavasar?. Ne, Tu juo labai daug išlošei (jei Tu sutinki ? tai ži?r?ti kaip ? išlošim?). Aš kad ir kaip Tavimi nusiviliu, pasiskaitau Tavo laiškus iš ano pavasario ir Tau visk?, visk? atleidžiu. An? pavasar? aš pas Tave staiga du kartus atvykau Kaunan ir Vilniun, o vien tod?l, kad Tu mane buvai nupirkus visiškai, visiškai savo gerumu. Man atrod?, jog tada mes buvome vienas kitam brang?s, kaip niekad. Bet kai aš atvykau Vilniun ir pagyvenau pas Tave, Tu tapai truput? kitokia: man šiurkšti, ? mane mažai d?mesio kreipianti, nors aš Tau buvau visiškai atsidav?s. Tas mane labai skaudžiai žeid?, nors aš Tau maža k? tesakiau, o jei sakiau, Tu neklausei. Kai man pris?jo išvykti Kulautuvon, Tu labai apsidžiaugei ir prašei, kad tik daug laišk? nerašy?iau ir kartais neatb?g?iau atgal Vilniun. Vykdamas Kulautuvon, aš jau?iausi lyg Tav?s išvarytas. Ir jei aš iš ten daug laišk? neparašiau, tai Tavo paty?i? rezultatas.
Mane kaip niek? kit? galima pririšti savo gerumu. Tu m?s? draugyst?s pradžioje man buvai nežemiškai gera, švelni ir tuo Tu mane taip pririšai, kad dabartiniai Tavo kaprizai ir šiurkštumai vis tiek nieko ne?stengia padaryti. Aš vis laukiu, kad Tu v?l man pasidarysi tokia pat; nors beviltiškai, bet tikiuos.
Tu, nors gyveni dabar kaime, bet vis tiek mieste. Tu visada esi apsupta kompanijos, ir aš žinau: žmogus ne akmuo, o ir šit? per laik? suminkština. Tod?l ?mei nuprasti nuo man?s ir priprasti prie kit?. Dovanok, kad aš taip nuogai, paprastai, be idealizacijos kalb?siu. Jei aš nepripratau prie kit?, tai tod?l, kad n?ra prie ko priprasti, jei neišmokau galvoti apie kitus, tai tod?l kad n?ra kit?. Jei aš gyven?iau kitose s?lygose, galb?t Tavo vaizdas manyje apsitrint?, prisidengt? dienos r?pes?iais. Bet dabar, kokie mano kiti r?pes?iai, jei ne „lakstymas po laukus“, anot Tav?s, o kai gr?žtu mintimis ? savo gyvenim? – visada su juo rišiesi Tu. Matai, aš nesibažinu, kad ?ia mano tokia prigimtis, toks tvirtumas, jog aš Tav?s negaliu pamiršti, daugiausia kaltos s?lygos, kurios mane neleidžia Tave pamiršti. Ir aš šventai tikiu, jei Tu b?tum mano s?lygose, Tu taip pat tik apie mane tegalvotum.
Aš šiandien esu labai blaivus ir ? dalykus ži?riu be patoso. Sakau, nesupyk, kad aš taip ciniškai kalbu. Ta?iau aš nor??iau Tau priminti, jog, Broneliuk, jei Tu man nieko širdy priešingo neturi, Tu neik ? žmones. Tau kur? moment? gali atrodyti, jog ten daug k? rasi, bet iš tikr?j? pa?ioje pradžioje mažiau negu paskutiniais momentais su manimi. O gal Tu suradai Dievas žino k?? Bet aš niekaip to negaliu ?sivaizduoti. Man atrodo, k? Tu gali rasti kituose be man?s. O gal aš savo vienumoje nebegaliu nei Tav?s, nei Tavo galvojimo, nei Tavo gyvenimo besuprasti?
Man atrodo, viskas yra taip paprasta ir lengvai išsprendžiama, reikia tik neieškoti pasaulyje per daug sau laim?s, o atsikreipti truput? ir ? tuos, kurie Tave myli, ir nepastebimai suprasi, jog j? tarpe yra tikroji Tavo laim?. Man dingojasi, jog Tu bijai, kad kartais Tau gyvenime netekt? b?ti nelaimingai, o retai tepagalvoji, kaip mane padaryti laimingesn?. Negi, Broneliuk, svarbu vien Tavo laim?? svarbu tik m?s? abiej?! Aš visiškai nenoriu b?ti laimingas, aš noriu tik Tav?s. Aš puikiai žinau, jog mudu iki grabo lentos barsim?s ir nesutiksime ir Tu mane galb?t kankinte nukankinsi. O vis tiek aš tenoriu tik Tav?s, nes be Tav?s aš nieko nenoriu. Tai labai sunku pasakyti žodžiais. Lygiai taip pat yra ir su gyvenimu: visi j? keikia, visiems jis negeras, bet niekas nenori jo netekti. „Jis mane nupl?š?, nuvargino…, o vis tiktai aš j? su didele aistra nešu“. Argi ne taip yra, kaip toje iškraipytoje citatoje pasakyta?
57
Šarnel?, 1944.VI.11
Gav?s Tavo laišk?, ?miau mokytis, t. y. ruoštis egzaminams. Tiesa, aš buvau suman?s Vilniuje prieš literat?ros vakar? išsilaikyti por? egzamin?. Bet Tu neatvykai, ir tas mane paveik? taip dezorganizuojan?iai, jog aš nutariau, kam man ?ia dabar mokytis ir laikyti, kam man tie visi dalykai reikalingi. Esu vienas, vienas ir paliksiu, o man vienam kaip yra, taip ir teb?nie.
Dabar aš ?miau su noru mokytis, tik nežinia, kas ?ia ruden? beišdygs, ar bus tam laiko?
B?siu iškent?s vienus „Sonet?“ metus. Jau jie man nusibodo, bet vis tik noriu išt?sti iki vasaros pabaigos. Viskas pamaž?le ?grysta, bet k? darysi, reikia varyti iki galo. Jame bus apie 70–76 eil?raš?iai–sonetai. Per vienus metus tai pakankamas skai?ius. O Tu mane vadini tinginiu?
„Žiemos“ 40 sonet? aš sumažinsiu iki 20–23, nes daugelis yra labai silpni, bendrai „Rudens“ yra geriausi. Apie „Pavasario“ sonetus dar neturiu pastovios nuomon?s, tiesa, j? visai mažai ir teparašiau – 13. Dar parašysiu 3, ir pavasariui užteks. Turb?t ne daugiau teks ir „Vasaros“ ciklui.
Ar Tave tai domina, Broneliuk? Man kartais rodosi, kad Tu nieko apie mano k?ryb? nebegalvoji, o „Sonetai“ iš viso neturi Tavo simpatijos. Ar meile užsibaig? ir mano poezijos grožis Tavo akyse? Vis d?lto meil? ar neapykanta, kas gražu, visada išlieka, ir tai yra toji karalyst?, kurioje aš sl?piausi, kai mano vargas atrod? nebepanešamas. Juo daugiau vargo ir kan?ios, tuo skais?iau ji spindi.
Vytautas